Ir vienas nuolat pasikartojantis bei įkyrus mitas yra toks, kad esą virusą, vadinamą SARS-CoV-2, Uhano miesto laboratorijose sukūrė mokslininkai – o vėliau virusas ištrūko į miestą (ar buvo paskleistas) ir galiausiai apėmė visą pasaulį.
Tačiau nauja SARS-CoV-2 analizė pagaliau gali galutinai paneigti šią sąmokslo teoriją. Tyrėjų grupė palygino šio naujojo koronaviruso genomą su dar septyniais koronavirusais, kurie, kaip žinoma, užkrečia žmones: SARS, MERS ir SARS-CoV-2, kurie gali sukelti sunkią ligą – o taip pat su HKU1, NL63, OC43 ir 229E, kurie paprastai sukelia tik lengvus simptomus. Apie tai rašoma kovo 17 d. „Nature Medicine“.
„Mūsų tyrimai aiškiai rodo, kad SARS-CoV-2 nėra laboratorinis kūrinys ar tikslingai manipuliuojamas virusas“, – rašoma žurnale.
Instituto „Scripps Research“ imunologijos ir mikrobiologijos docentas Kristianas Andersenas ir jo kolegos nagrinėjo vadinamųjų smaigalio baltymų, išsikišančių iš viruso, genetiką. Koronavirusas naudoja šiuos smaigalius, kad „įsičiuptų“ į šeimininko ląstelių išorines sieneles ir per jas patektų į ląstelės vidų. Mokslininkai specialiai atsižvelgė į genų sekas, lemiančias du pagrindinius šių smaigalių baltymų bruožus: griebiančiąją seką, kuri leidžia prisikabinti prie šeimininko ląstelių ir kirpimo seką, leidžiančią virusui atsidaryti praėjimą ir patekti į ląsteles.
Tyrimas parodė, kad smaigalio „kablio“ dalis išsivystė taip, kad šis nusitaikytų į žmogaus ląstelių išorėje esantį receptorių ACE2, kuris yra susijęs su kraujospūdžio reguliavimu. Tai leidžia taip efektyviai prisitvirtinti prie žmogaus ląstelių, kad tyrėjų teigimu, smaigalių baltymai yra natūralios atrankos – o ne genų inžinerijos – rezultatas.
Ir štai kodėl: SARS-CoV-2 yra labai glaudžiai susijęs su virusu, sukeliančiu sunkų ūminį kvėpavimo sindromą (SARS), kuris po visą pasaulį pasklido prieš beveik 20 metų. Mokslininkai ištyrė, kuo SARS-CoV skiriasi nuo SARS-CoV-2 – ir paaiškėjo, kad kelių nukleobazių pokyčiais genetiniame kode. Tačiau kompiuteriniame modeliavime SARS-CoV-2 mutacijos, atrodo, ne itin gerai padeda virusui prisijungti prie žmogaus ląstelių.
Jei mokslininkai būtų sąmoningai sukūrę šį virusą, jie nebūtų pasirinkę mutacijų, kurios, kaip rodo kompiuterio modeliai, neveiks. Todėl darosi aišku, kad gamta yra protingesnė už mokslininkus – ir naujasis koronavirusas rado efektyvesnį – ir visiškai kitokį – būdą mutuoti nei bet kas, ką galėjo sukurti mokslininkai, skelbia tyrimas.
Dar viena vinis į „pabėgusio iš blogiečių laboratorijos“ teorijos karstą – bendroji šio viruso molekulinė struktūra skiriasi nuo žinomų koronavirusų, tačiau ji labiausiai primena šikšnosparnių ir skujuočių virusus, kurie buvo mažai tirti – ir apie kuriuos nebuvo žinoma, kad jie būtų kenksmingi žmonėms.
„Jei kas nors būtų siekę suprojektuoti naują koronavirusą, jie būtų pradėję jį konstruoti iš viruso, apie kurį jau būtų žinoma, kad jis žmonėms sukelia ligas“, – sakoma „Scripps Research“ pranešime.
Iš kur naujasis koronavirusas atsirado? Tyrimų grupė pateikė du galimus SARS-CoV-2 persikėlimo į žmones scenarijus. Vienas scenarijus kalba apie kitų naujų koronavirusų, kurie sukėlė epidemijas žmonių populiacijoje, kilmę. Pagal šį scenarijų užsikrečiama tiesiogiai nuo gyvūno – civetos SARS atveju ir kupranugarių MERS atveju. SARS-CoV-2 atveju tyrėjai teigia, kad pirminis gyvūnas buvo šikšnosparnis, kuris virusą pernešė kitam tarpiniam gyvūnui (galbūt skujuočiui, kaip mano kai kurie mokslininkai), o šis perdavė žmonėms.
Šiame tikėtiname scenarijuje genetiniai požymiai, kurie paverčia šį koronavirusą taip efektyviai infekuojančiu žmonių ląsteles, būtų susiformavę dar prieš virusui „peršokant“ į žmones.
Kitame scenarijuje šie patogeniški požymiai išsivystė jau tik iš gyvūno persikėlus į žmogų. Kai kurių koronavirusų, kilusių iš skujuočių, „kablio struktūra“ yra panaši į SARS-CoV-2. Tokiu būdu skujuotis tiesiogiai arba netiesiogiai perdavė savo virusą žmogui, o patekęs į žmogų, virusas galėjo išsivystyti naują savybę – kirpimo seką, leidžiančią lengvai įsiskverbti į žmogaus ląsteles. Mokslininkai teigia, kad išsivysčius tokiems gebėjimams, koronavirusas tapo dar lengviau plintančiu tarp žmonių.
Visos šios techninės detalės gali padėti mokslininkams numatyti šios pandemijos ateitį. Jei virusas pateko į žmogaus ląsteles jau turėdamas patogenišką formą, tai padidina būsimų protrūkių tikimybę. Virusas vis dar gali cirkuliuoti gyvūnuose ir net eliminavus jį žmonių populiacijoje, jis vėl galėtų peršokti ant jų ir sukelti naują pandemiją.
Tačiau tokių galimų protrūkių tikimybė yra mažesnė, jei virusas pirmiausia turėtų patekti į žmonių populiaciją – ir tik tada išsivystytų patogenines savybes, teigia mokslininkai.
