Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su biochemike, VU Gyvybės mokslų centro mokslo darbuotoja ir COVID-19 analitinio centro savanore dr. Migle Tomkuviene.
– Kokie yra koronaviruso testavimo būdai? Kuo jie skiriasi?
– Iš esmės visus testavimo būdus galima suskirstyti į dvi labai dideles grupes. Skirstoma pagal tai, ką testas nustato: ar patį virusą, ar žmogaus atsaką į virusą – žmogaus organizmo molekules, kurios susidarė kaip reakcija į virusą. Patį virusą galima aptikti pagal jo genetinę medžiagą (SARS-CoV-2 atveju tai RNR) – arba galima aptikti jo baltymus.
– Kuo skiriasi vieno ir kito aptikimo būdo technologijos?
– Jei bandoma aptikti genetinę medžiagą – šiuo atveju RNR (būna ir tokių virusų, kurie turi DNR), – tai dabar geriausia naudojama technologija yra vadinamoji atvirkštinės transkripcijos PGR. Atvirkštinė transkripcija reiškia tai, kad iš RNR pirmiausia padaroma DNR, o PGR detektuoja DNR. Ne klaida visą šią technologiją vadinti ir tiesiog PGR.
Baltymams nustatyti taikomi imunologiniai būdai, kurie naudoja antikūnus. Šiuo atveju ar bandytume aptikti viruso baltymus, ar susidariusius žmogaus antikūnus (kurie irgi yra baltymai) – metodai būtų panašūs. Šiuo metu komerciškai prieinami testai, kurie detektuoja žmogaus antikūnus, susidariusius užsikrėtus SARS-CoV-2 virusu. Testai, kurie detektuotų tiesiogiai paties viruso baltymus, dar tik kuriami.
– O kas yra greitasis testas? Kaip jis veikia?
– Greitasis testas taip vadinamas dėl to, kad rezultatas gaunamas per 10–20 minučių ir tam nereikia sudėtingos ar specialios aparatūros, nebūtinas ir specialiai kvalifikuotas personalas. Tarp šių testų būna ir tokių, kuriuos gali atlikti pats žmogus, be mediko ar laboranto įsikišimo.
Greitasis testas – daugmaž plastikinė kasetė, prietaisas, kurio viduje yra, paprastai šnekant, sugeriamasis popierius. Greitasis testas veikia labai panašiai kaip daugumai turbūt gerai pažįstamas nėštumo testas – tik koronaviruso testo atveju testui imamas kraujas. Tam tikroje vietoje užlašinami keli lašai žmogaus kraujo, dar įlašinama specialaus skysčio – ir kraujyje esantys antikūnai plaukia tuo „sugeriamuoju popieriumi“. Plaukdami susijungia su tirpale esančiais dirbtiniais viruso baltymais, kurie turi prijungtą dažų molekulę. Galiausiai, toks antikūnų, viruso baltymų ir dažų kompleksas susirenka specialioje vietoje – išryškėja juostelė, atsakymas teigiamas. Jei antikūnų nėra, dažo molekulės nėra sulaikomos ties indikacine juostele – atsakymas neigiamas.
– Koks tokio testo patikimumas?
– Čia egzistuoja labai didelis spektras – nes tai labai priklauso nuo gamintojo, transportavimo, laikymo sąlygų, – ir nuo to, kaip padarysi tą testą.
Visiems tokiems medicininiams dalykams turi būti teikiamas sertifikatas, o sertifikatus suteikia specialios agentūros – pavyzdžiui, JAV tai yra visiems žinoma FDA. Lietuvoje – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Bet iš esmės kiekvienoje šalyje yra atitinkama agentūra.
Bet patikimumas dėl gamybos, transportavimo, laikymo gali labai varijuoti – ir tai nebūtinai priklauso nuo gamintojų šalies. Jau žinome Ispanijos, Čekijos atvejus, kai buvo perkama oficialiai, tad testai turėjo turėti sertifikatus, bet ar gaminant, ar transportuojant buvo kas nors negerai padaryta, ar gal kur nors buvo aplaidžiai atlikta kokybės kontrolė – ir galiausiai nutiko taip, kad jų patikimumas buvo tik 30 proc.
Be to, tokio testo patikimumą apibrėžia keletas indikacijų – trumpai tariant, testo atsakymas gali būti klaidingai teigiamas ir gali būti klaidingai neigiamas. Žmogus gali neturėti viruso, nesirgti jo sukeliama liga – o testas gali parodyti, kad virusas yra, – tai klaidingai teigiamas. Klaidingai neigiamas testas būna tada, kai žmogus turi virusą, serga, bet testas rodo, kad jis neserga.
Pavyzdžiui, rinkoje šiuo metu dar nėra, bet vokiečiai jau lyg baigė kurti tokį testą, kurio klaidingai teigiamų rezultatų yra 0 proc. – tai reiškia, kad jei toks testas pasako, kad neturi antikūnų prieš SARS-CoV-2, juo galima 100 proc. pasitikėti.
Bet klaidingai neigiamų kažkiek procentų buvo, jei neklystu – 2 proc. Tad toks testas, jei iš tikrųjų sergi, patvirtins tik 98 proc. atvejų.
Ir dabar patikimiausi testai, kiek man tekę girdėti, yra šie Vokietijoje kuriami. Kinijoje gaminamų patikimumas dažniausiai nurodomas 90 proc. Tai reiškia, kad 10 iš 100 žmonių gaus klaidingą atsakymą.
Kalbant apie šiuos testus reikia turėt omenyje, kad juos visiškai nepatikima naudoti ligos pradžioje, kai dar tik pasireiškia simptomai. Nes kaip jau kalbėjome, šie testai nustato organizmo atsaką į virusą – o ne patį virusą. Tad kad susidarytų tie specifiniai antikūnai, reikia laiko – jie neatsiranda vos tik užsikrėtus virusu.
Bet kai virusas organizme jau gerokai pasidaugina, pažeidžia ląsteles – tada tos ląstelės signalizuoja imuninei sistemai, kad kažkas negerai, yra įsibrovėlis – ir tada imuninė sistema reaguoja: ištiria įsibrovėlį ir pagamina jam įveikti tinkamą ginklą – specifinius antikūnus, kurie ir aptinkami greitaisiais serologiniais testais.
– Per kiek laiko atsiranda antikūnai?
– Tai individualu, negalima pasakyti konkrečiomis dienomis. Dabar nustatyta, kad viruso inkubacinis laikotarpis vidutiniškai yra penkios dienos – nuo tada, kai virusas patenka į žmogaus organizmą, iki karščiavimo pradžios, bet inkubacinis periodas gali trukti ir iki 14 dienų. Prasidėjus imuniniam atsakui antikūnai gali susidaryti maždaug po savaitės nuo karščiavimo pradžios, o gali ir po dešimties dienų dar būti nesusidarę. Dvi savaitės nuo karščiavimo pradžios – jau patikimiau. Tad iš viso nuo viruso patekimo į organizmą gauname daugiau nei 12 dienų.
Todėl ir svarbu žinoti, kada tinka naudoti tokį serologinį greitąjį testą. Pirmomis dienomis sukarščiavus kaip tik bus didžiausias noras sužinoti greitą atsakymą, koks virusas užpuolė, bet kai žmogus tik suserga, nėra prasminga naudoti serologinius testus, nes antikūnų dar nebus.
Geriausia, kad tokius testus naudotų ir interpretuotų gydytojas. O jei tai būtų derinama su PGR testu, kuris nustato patį virusą, tada bendro tyrimo patikimumas būtų jau daug didesnis. Jei iš PGR testo būtu matoma, kad yra virusas – o, tarkime, iš šio testo, kad yra atsakas, – tai būtų dvigubas patvirtinimas, kad žmogus tikrai serga šia liga.
– Ar yra testavimo rekomendacijos, kurias pateikia PSO?
– Labai įdomu tai, kad PSO turi labai daug rekomendacijų, susijusių su COVID-19 testavimo, gydymo, politinėmis, ekonominėmis strategijomis, – jie turi labai išsamų dokumentą, kuris siūlo, kaip reikėtų tirti žmones esant įvairioms pandemijos plitimo stadijoms.
Bet PSO kalba tik apie PGR tyrimą – ir rekomendacijose kol kas nėra minima jokių serologinių greitųjų testų. Tad, mano nuomone, PSO kol kas labai apdairiai nekalba apie greituosius testus, nes pandemijai plintant ir kylant šie testai dar nėra tinkami – kaip jau kalbėjome, jais galima nustatyti tik ilgesnį laiką sergančius ir pasveikusius žmones, nes greitieji testai nesugaudo tik pradėjusių sirgti žmonių.
Serologiniai greitieji testai bus tinkami epidemiologiniams tyrimams tada, kai pandemija jau eis į pabaigą ir bus norima ištirti, kokia populiacijos dalis persirgo ir įgijo imunitetą – ir ar galima atleisti karantino gniaužtus, ar jau galima išleisti žmones į darbus ir mokyklas, bet tai tiks tik vėliau, kai bus pasiekta nebe plitimo, o persirgimo stadija.
Tad taip ir išeina, kad PSO asmeniniam kiekvieno žmogaus sirgimo atvejui nerekomenduoja greitųjų serologinių testų – kiekvieno asmens atveju tik PGR gali parodyti, ar jis yra užsikrėtęs virusu, ar ne.
– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos valstybės vykdomą testavimą dėl SARS-CoV-2? Ar jis efektyvus? Savalaikis? Ar būtų galima ką nors padaryti geriau?
– Reikia įvertinti pastangas, kad atliekamų testų skaičius didėja, kad į tyrimų veiklą įtraukiamos vis papildomos laboratorijos. Bet, aišku, tiriamųjų skaičius tikrai nėra pakankamas. Nepakankamą testavimą rodo tai, kad vis atsiranda naujų ligos židinių, plitimas nėra sustabdytas nustatytų atvejų izoliavimu.
Nebuvo pakankamai tiriama ir pačioje pradžioje. Pačioje pradžioje taikant platesnius tyrimus – ypač iš užsienio grįžtantiems lietuviams – galbūt buvo galima labiau pristabdyti SARS-CoV-2 plitimą šalyje. Dabar matome, kad viruso plitimo pradžia buvo apleista, nenustatyti, neizoliuoti tikrai sergantys asmenys, viruso plitimas visuomenėje nesulaikytas, todėl dabar jis ir plinta šalies viduje.
– Apie kokią pradžią kalbate – oficialiai paskelbto karantino ar dar anksčiau?
– Anksčiau. Pavyzdžiui, man buvo visiškai nesuprantama, kai buvo sakoma, kad izoliuotis turi tik iš Šiaurės Italijos grįžę žmonės, o iš kokios nors Romos tai jau nebepakliūva į rizikos grupę.
Mano nuomone, žmonės daug to viruso prisigaudė oro uostuose, skrisdami su persėdimais, kur didelis žmonių maišymasis. Be to, toks smulkus atskyrimas, kad iš Šiaurės Italijos gali būti apsikrėtę, o iš Pietų Italijos – jau ne, kad tuo metu Prancūzija dar nebuvo įtraukta į rizikingų šalių sąrašą, man neatrodo adekvatu.
Mano nuomone, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo protrūkis, jau tada reikėjo bent jau visas Vakarų Europos šalis laikyti rizikos zonomis ir rinkti informaciją iš visų iš ten grįžtančių žmonių.
Dar buvo šnekama, kad Lietuva yra puikiai pasirengusi, bet nešnekant jau apie apsirūpinimą apsaugos priemonėmis, iš pradžių net nepakako reagentų tyrimams.
Na, bet visas pasaulis nebuvo pasiruošęs tokio masto ir tokiam greitam protrūkiui.
– Kaip atrodė pasiruošimas tyrimams Lietuvoje?
– Pradžioje vien Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija galėjo atlikti tokius tyrimus. Akivaizdu, kad ta viena laboratorija negali atlikti tiek tyrimų, kiek dabar reikia, ir šiuo metu perkama aparatūra, apmokomi žmonės, išrašomi leidimai kitoms laboratorijoms. Jeigu Lietuva būtų pasiruošusi tikrai gerai, tų laboratorijų būtų buvę daugiau.
Bet, aišku, visame pasaulyje jau šimtą metų nebuvo pandemijos, niekas nesiruošė ir tuščių laboratorijų nelaikė. Dabar kiekviena šalis skiriasi nebent tuo, kaip sugeba greičiau perorientuoti turimas ligoninių ar mokslines laboratorijas į tokias, kurios gali tirti SARS-CoV-2 plitimą. Čia kaip tik noriu pasidžiaugti, kad šią savaitę leidimą atlikti Sars-Cov2 PGR tyrimus gavo ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro specialiai tam skirta laboratorija. Džiugu, kad pritaikant laboratorijas SARS-CoV-2 tyrimams ima dalyvauti ir verslas labdaros principu – šiuo metu taip įrengiama laboratorija Panevėžyje.
– Ką Lietuva turėtų daryti dabar?
– Dalyvauju VU Gyvybės mokslų centro COVID-19 analitinio centro veikloje. Analizuojame informaciją apie tai, kaip elgiasi kitos pasaulio šalys ir jų mokslininkai, kokius siūlo šios krizės sprendimus, nes su didele testavimų skaičiaus banga susiduria visos šalys, kurios tik testuoja. Ir mokslininkai siūlo įvairiausius sprendimus.
Pavyzdžiui, dabar sparčiai plinta, manau, labai geras sprendimas – jis dar ir labai paprastas.
Yra būdas sujungti kelių žmonių mėginius į vieną PGR reakciją – tai čia būtų patobulinimas ir taip jau tai patikimajai PGR reakcijai, kuri leidžia labai tiksliai nustatyti, ar žmogus turi virusą.
Tik dabar, kai PGR reakcija daroma kiekvienam žmogui atskirai, laboratorijos nespėja visų norimų žmonių patikrinti. Paprasčiausia būtų į vieną reakciją sujungti kelių žmonių mėginius – ir jei gauni neigiamą rezultatą, vadinasi, visi tie žmonės yra nesergantys, neturi viruso. O jei gauni teigiamą rezultatą – tada jau kartoji tyrimą visiems atskirai.
Tokia tyrimų strategija sugalvota ne dabar, o dar XX a. viduryje.
Šis dalykas labai gerai veikia, kai sergančiųjų dažnis populiacijoje dar nėra didelis, kai reikia išgaudyti nedidelį skaičių sergančiųjų iš didelio skaičiaus žmonių. Šią sujungtų mėginių strategiją dabartiniams COVID-19 tyrimams pirmieji pasiūlė Izraelio mokslininkai, jie jau yra parengę mokslinį straipsnį, viešai prieinamą visiems pasaulio mokslininkams. Tokį sprendimą siūlo ir Vokietijos mokslininkai.
Pavyzdžiui, jei galime į vieną reakciją sudėti dešimties žmonių mėginius, iškart gautume dešimt kartų didesnį testavimo greitį – tad dabar viena Lietuvos laboratorija gali ištirti po maždaug 200 mėginių per dieną, o jungtiniu būdu patikrintume 2000.
Aišku jei tarp tų 200 mėginių pasitaikys teigiamų rezultatų, reikės tas grupeles, kuriose buvo rastas virusas, tirti papildomai – tad prisidėtų dar vienas tyrimų žingsnis. Tačiau tokiu būdu būtų galima ištirti vis tiek daugiau žmonių.
Toks metodas labai tiktų medicinos personalo periodiniam tikrinimui – nes dabar visur kartojama, kad reikia gydytojus ir visą medicinos personalą (seseles, slauges ir t.t.) tikrinti periodiškai, nes jie turi didelę tikimybę užsikrėsti. Bet su tokia tyrimų apimtimi ir greičiu, kokį turime dabar, kai net pacientų mėginiai stovi eilėje, ištirti medikų faktiškai neįmanoma.
O įvedus tokią schemą ir paskyrus vieną laboratoriją – kol kas vieną – būtų galima pradėti taikyti periodinį gydytojų testavimą.
– Ar galimi dar kokie nors tyrimai?
– Olandijos ir JAV mokslininkai neseniai parodė, kad bendrą populiacijos sergamumą galima nustatyti identifikuojant SARS-CoV-2 virusą nuotekose, kurios subėga į valymo įrengimus. Tikrai žinoma, kad virusas išskiriamas ir su išmatomis. Nuotekos tiriamos taikant tą pačią PGR reakciją.
Pagal mokslininkų taikomą algoritmą galima apskaičiuoti, kiek daugmaž mieste yra užsikrėtusių koronavirusu. Šis būdas labai įdomus tuo, kad nustatytume visus virusą išskiriančius žmones – nepriklausomai nuo simptomų, t. y. bendrai ir sergančius, ir asimptominius ligos nešiotojus. Tikimės pabandyti pritaikyti tokį tyrimą ir Lietuvoje.
JAV ir Didžiojoje Britanijoje sukurta greitesnių, paprastesnių PGR paremtų metodų. Jiems reikia specialios aparatūros, tačiau nereikia specialiai kvalifikuoto personalo. Tyrimas gali būti atliktas poliklinikoje, ligoninėje – šalia paciento. Šie prietaisai pradėti gaminti ir platinti JAV kovo pabaigoje. JAV taip pat dabar patiria COVID-19 krizę ir ten labai reikia inovatyvių testavimo metodų. Tad kol pirmiausia Amerikoje nepaplis tie greitesni aparatai, tol Lietuvoje jų negalėsime įsigyti.
Beje, yra ir Lietuvos įmonių, kurios kuria sprendimus. Tiesa, kol kas tai dar tik tyrimų stadija.
Lietuvoje veikianti „Thermo Fisher Scientific“ jau gamina tuos dabar naudojamus PGR reagentus, o kitos biotechnologijų įmonės ieško greitesnių, saugesnių ir kitokių technologijų.
– Kiek trunka PGR tyrimas?
– Apie 6 valandas – nes ten reikia išgryninti RNR, tada supilstyti reakcijas ir pačiame PGR aparate dar kokias 2–3 valandas trunka. Dar logistika.
– Internete galima rasti nemažai skelbimų apie parduodamus testus. Kaip vertintumėte tokių testų patikimumą?
– Nerekomenduoju. Nes bet kokio medicininės paskirties daikto ar vaisto, ar produkto juk nerekomenduojama pirkti iš neoficialių platintojų. Tad tas pat taikoma ir tiems testams – tai yra medicininis prietaisas, kuriam turi būti užtikrintos transportavimo, laikymo sąlygos, jis turi pereiti kokybės kontrolę, turėti sertifikatus. Pirkdamas neoficialiai tikrai nežinai, ką gausi. Be to, reikia mokėti teisingai interpretuoti rezultatus.
– Ar tokie testai „iš skelbimų“ gali būti kuo nors pavojingi?
– Žmogaus jie nesusargdina, bet pavojus tas, kad gausi klaidingą rezultatą ir (arba) jį klaidingai interpretuosi. Tokiais atvejais būtina konsultuotis su gydytoju, nes pačiam žmogui, kuris nėra biomedicinos srities profesionalas, interpretuoti rezultatą gali būti sudėtinga.
Nes čia turime tą tyrimą, kuris nustato tik žmogaus atsaką į virusą, o ne patį virusą. Tad pirmiausia toks testas turi būti atliktas ne per anksti, nes, priešingu atveju, jis parodys, kad nesergi, ir žmogus apsidžiaugs, kad gali nesisaugoti, mažiau laikytis karantino, ir ims platinti virusą.
Jei žmogus jaučiasi gerai ir tas testas bus klaidingai teigiamas, jis rodys, kad persirgai, bet iš tikrųjų gal ne net šituo virusu sirgai. Tad vėl žmogus gali pamanyti, kad jau persirgo šia liga , o iš tikrųjų nebus persirgęs, gali mažiau saugotis ir pats užsikrės.
Toks testas – pavojus, kad gavus neteisingą rezultatą ar neteisingai jį interpretavus bus nesilaikoma karantino ir gali arba susirgti pats, arba užkrėsti kitus.
– Tad apibendrinant – ką rekomenduotumėte daryti ir ko nedaryti tiek atsakingiems už testavimą valstybiniu mastu, tiek privatiems asmenims?
– Visuomenei patarčiau nepirkti neoficialiai parduodamų testų, nebent norisi tiesiog pasižaisti. Bet jei jau nusipirko ir pasidarė, nereikėtų priimti gauto rezultato kaip galutinio ir pagal tai spręsti dėl tolesnio savo elgesio karantino metu, gydymosi.
Taip pat patarčiau – pajutus simptomus, atitinkančius COVID-19, elgtis taip, tarsi būtum užsikrėtęs šita liga: laikytis karantino, o jei priklausai rizikos grupei, jei esi vyresnis nei 60 metų ar turi lėtinių ligų, iškart skambinti greitajai pagalbai. Jei nepriklausai rizikos grupei, skambinti 1808 ir stoti į eilę dėl tikrinimo. Arba skambinti savo šeimos gydytojui ir tartis, ką daryti.
Valdžiai patarčiau plėsti testavimo apimtį visomis galimybėmis, įtraukti, įrengti kuo daugiau laboratorijų, bet tai jau ir vyksta. Kiek galiu patarti pagal savo kvalifikaciją, tikrai siūlyčiau įvesti testavimą sujungiant mėginius ir jį taikyti būtent periodiškai tikrinant gydytojus, nes jie patiria nuolatinę didelę riziką užsikrėsti ir užkrėsti kitus.
Taip pat siūlyčiau skatinti ir leisti Lietuvos mokslininkams sparčiai taikyti SARS-CoV-2 detekcijos inovacijas tiek pagal kitų pasaulio mokslininkų pavyzdį, tiek vietines iniciatyvas. Mokslininkams reikia specialių leidimų dirbti su COVID-19 ar įtariamų COVID-19 pacientų mėginiais, tad reikėtų teikti tuos leidimus.
– Ar tam reikėtų papildomo finansavimo iš valstybės?
– Nelygu, kokių metodų bandymams. Nes tam minėtam mėginių sujungimui nieko specialaus papildomo nereikia.
Nuotekoms tikrinti reikėtų leisti naudoti tuos PGR reagentus, kurie šiaip būtų skirti žmonių tyrimams, – dalį reikėtų atidėti ir taikyti nuotekų tyrimams. Arba mokslininkams reikėtų lėšų panašiemas reagentams papildomai pirkti.
Lietuvoje kuriamoms inovacijoms, tyrimams, susijusiems su SARS-CoV-2, reikia investicijų. Ir tam jau skirti MITA ir LMT kvietimai teikti paraiškas finansavimui. MITA jau sulaukė daugiau nei 120 paraiškų.
– O koks, jūsų nuomone, dabar yra realus užsikrėtusiųjų skaičius Lietuvoje?
– Galiu pasakyti tik tokius pasaulio mokslininkų apskaičiuotus dalykus, nes Lietuvoje nežinau, ar kas skaičiavo.
To tikro daugiklio iš tiesų niekas nežino – ir tas daugiklis, iš kurio reikėtų dauginti norint įsivaizduoti realų užsikrėtimo skaičių, priklauso nuo to, kiek testuojama. Nes kuo daugiau testuojama, tuo daugiau atrandama sergančiųjų – ir tuo tas skelbiamas skaičius artimesnis realiam.
Vokietijos Getingeno universiteto mokslininkai apskaičiavo jį pagal pavyzdį šalių, kurios jau yra pristabdžiusios pandemijos plitimą, – pagal Kinijos, Korėjos pavyzdį ir pagal tai, koks procentas žmonių miršta.
Jų skaičiavimų rezultatas – manoma, kad viso pasaulio mastu aptikta tik 6 proc. užsikrėtimų, tad šiuo atveju reikia dauginti iš 17.
Bet, pavyzdžiui, Vokietija gana plačiai testuoja – ir jie sako, kad Vokietijoje aptinkama 15 proc. susirgimų, tad daugiklis būtų mažesnis. JAV, jų apskaičiavimu, aptikta tik 1,6 proc. apsikrėtimų, tad reikėtų nustatytą atvejų skaičių dauginti iš 60. Pietų Korėjoje – kadangi ji labai intensyviai testuoja ir besimptominius, ir kontaktinius asmenis – sakoma, kad aptikta 50 proc., tad daugiklis būtų 2.
Lietuvoje daugiklis galėtų būti apie 10, tačiau toks skaičius labai preliminarus. Bet žmonės turi suprasti, kad oficialiai nustatytų atvejų yra daug mažiau nei realių.
– Gal yra prognozių, kada pradės mažėti sergančiųjų?
– Tai prognozavo ir lietuvių, VU universiteto, matematikai. Dabartinė prognozė – kad pikas bus balandžio viduryje, o paskui užsikrėtimų skaičius pradės mažėti. Tačiau labai svarbu Velykos, kad per jas žmonės nenustotų laikytis griežto karantino, nes jeigu visi per Velykas, per patį piką, pradės važiuoti ir lankyti artimuosius, net nepasibaigus pirmai bangai galime gauti labai didelę antrąją bangą.
Nes per anksti atlaisvinus tą karantiną tikrai labai lengvai galime sulaukti antrosios bangos. O to tikrai nesinorėtų.
