Nors Vilniaus universiteto herbariumas gyvuoja jau daugiau kaip 230 metų, jis yra ne tik vienas didžiausių, bet ir moderniausių herbariumų Lietuvoje.
Nuo mirties sodo iki herbariumo
Termino herbariumas (lot. herbarium) pirminė prasmė yra visiškai kitokia, nei mes ją suvokiame šiandien. Anksčiau herbariumais vadintos knygos apie vaistinius augalus. Apie 1700 m. garsus prancūzų botanikas Žozefas Pitonas de Turneforas (Joseph Pitton de Tournefort, 1656–1708) herbariumais pradėjo vadinti sudžiovintus augalus ir jų rinkinius.
Vėliau švedų mokslininkas Karlas Linėjus (Carl Nilsson Linnæus, 1707–1778) pasekė Ž. P. de Turneforo pavyzdžiu. Dėl didelio šio mokslininko autoriteto minėtas terminas greitai įsigalėjo botanikos moksle išstumdamas iki tol sudžiovintiems augalams ar jų rinkiniams pavadinti vartotus hortus siccus (sausieji sodai), hortus mortus (mirties sodai) ar hortus hyemalis (žiemos sodai). Jurgis Ambraziejus Pabrėža herbariumą siūlė vadinti žolinyčia. Taigi nuo K. Linėjaus laikų herbariumo termino reikšmė liko nepakitusi iki šių dienų.
Kada susiformavo augalų herbarizavimo metodas, tikslios informacijos nėra. Manoma, kad šio metodo autorius yra Luka Ginis (Luca Ghini, 1490–1556). Uolus Italijos botanikas, Bolonijos universiteto profesorius, pirmojo botanikos sodo Europoje įkūrėjas šio metodo išmokė savo mokinius, kurie vėliau jį išplatino po visą Europą. Vieno iš L. Ginio mokinių Gerardo Čibo (Gherardo Cibo, 1512–1600) 1532 m. sudarytas herbariumas yra vienas seniausių išlikusių iki šių dienų.
Herbariumas – mokslo komunikacijos priemonė
Herbariumas šias laikais yra suprantamas kaip sudžiovinto ar tirpale fiksuoto augalo pavyzdys. Sudžiovinti augalų pavyzdžiai ar jų dalys kartu su etikete dedami į popierinius aplankus ar vokelius. Herbariumo pavyzdžio etiketėje nurodomas rūšies vardas, augavietės tipas, gausumas, vietovė, kurioje augalas buvo surinktas, rinkimo data, augalą surinkusio ir apibūdinusio asmens pavardė. Dažnai sunkiausias uždavinys būna nurodyti augavietę taip, kad praėjus ir 100 metų mokslininkai galėtų ją surasti.
Herbariumo pavyzdys – puiki mokslo komunikacijos priemonė, o jo etiketė – esminis informacijos šaltinis. Kiekvienas tyrėjas turi teisę išreikšti savo nuomonę dėl pavyzdžio priskyrimo vienai ar kitai rūšiai. Tuomet pildoma poetiketė, kuri privalo būti saugoma kartu su herbariumo pavyzdžiu ir pagrindine jo etikete.
Ranka rašytos etiketės gali būti naudojamos grafologų įvairiems rašto tyrimams, autorystei nustatyti. Etiketėse paprastai įamžinami įvairūs vietovardžiai, kaimų, vienkiemių, upių, miškų, pelkių ar kalvų pavadinimai. Kai kurie etiketėse nurodyti kaimai dabar jau yra išnykę. Kartais prie herbariumo pavyzdžio pridedama nuotrauka ar žemėlapio fragmentas su pažymėta radimo vieta.
Taip pat herbariumu vadinama ir mokslo įstaiga ar jos padalinys, kuriame kaupiamos, saugomos ir moksliškai tiriamos augalų, dumblių ar grybų kolekcijos.
Herbariumo tikslas yra kaupti, saugoti, identifikuoti, sisteminti ir moksliškai tirti augalų, dumblių ir grybų pavyzdžius, kurie sudaro botanikos, algologijos ir mikologijos mokslų dokumentinį paveldą.
Vilniaus universiteto herbariume – unikalios kolekcijos
Vilniaus universiteto herbariumą sudaro trys pagrindinės dalys: Herbarium historicum (istorinė herbariumo kolekcija), Herbarium Lithuanicum (Lietuvos floros kolekcija) ir Herbarium generale (pasaulio floros kolekcija), taip pat saugomos ir individualios kolekcijos.
Herbarium historicum kolekcija, kurioje saugomi XIX a. sukaupti induočių augalų, samanų, dumblių, grybų ir kerpių pavyzdžiai, yra pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Šią herbariumo dalį sudaro daugiau nei 15 000 pavyzdžių.
Tai – patys pirmieji nenuginčijami mokslo duomenys apie to meto Lietuvos ir aplinkinių kraštų florą ir mokslininkų vykdytus jos tyrimus. Didžiausia šios kolekcijos dalis – Vilniaus imperatoriškojo universiteto ir Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos Botanikos sodo vadovo, Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos adjunkto, profesoriaus Stanislovo Bačio Gorskio (Stanisław Batys Gorski, 1802–1864) surinkti pavyzdžiai.
Herbarium Lithuanicum kolekcija pati didžiausia. Ją sudaro herbariumo pavyzdžiai, surinkti dabartinės Lietuvos teritorijoje nuo XX a. pradžios. Kolekcija nuolat aktyviai pildoma naujais mokslininkų, studentų ir gamtos mėgėjų surinktais induočių augalų, samanų, dumblių, kerpių ir grybų pavyzdžiais. Ji atspindi Lietuvos floros rūšinę įvairovę ir jos pokyčius, įvairių taksonominių kategorijų atstovų paplitimą mūsų krašte. Šioje kolekcijoje sukaupta daugiau kaip 200 000 pavyzdžių.
Herbarium generale kolekcijoje saugoma apie 40 000 herbariumo pavyzdžių. Daugelis jų gauti iš Vokietijos, Suomijos, Izraelio, Taivano, Kinijos ir kitų šalių.
Karolio Benitco (Karl Gabriel Baenitz, 1837–1913) dendrologinė kolekcija, taip pat Juzefo Tšebinskio (Józef Trzebiński, 1867–1941) sudarytos sisteminės, geografinės ir ekologinės augalų kolekcijos saugomos atskirai.
Iš viso herbariume sukaupta apie 300 000 pavyzdžių.
Vilniaus universiteto herbariumas priskiriamas regioninės reikšmės herbariumų kategorijai ir yra neišsenkantis duomenų apie Lietuvos ir aplinkinių kraštų biologinę įvairovę šaltinis. Jame esantis mokslo lobynas laukia savo tyrėjų ir atradimo laiko. Tai – visai Lietuvai ir pasauliui reikšmingas įvairialypis mokslo, kultūros ir istorijos palikimas. Herbariumo vertė matuojama ne pavyzdžių kiekiais, o jų teikiamos informacijos kokybiškumu, patikimumu ir įvairiapusiškumu. K. Linėjaus teigimu, joks kitas augalo atvaizdavimas savo tikslumu nepralenks herbariumo pavyzdžio. Herbariumas būtinas kiekvieno botaniko darbui.
Herbariumas padeda aprašyti mokslui naują rūšį
Tinkamai sudžiovintas augalo pavyzdys mums suteikia konkrečių duomenų iš praeities, kurie praverčia dabarties ir ateities mokslo studijoms. Kiekvienas herbariumo pavyzdys – sustabdyto mikroevoliucijos proceso atspindys. Tinkamai paruoštas ir dokumentuotas jis yra pirminis informacijos šaltinis apie taksoną (tam tikro giminingumo organizmų grupę biologinėje organizmų klasifikacijoje), kuriam jis priskiriamas, apie tuo metu egzistavusios floros rūšių sudėtį, populiacijų gausumą ir tuo metu vykdytus mokslinius tyrimus.
Herbariumo pavyzdys – vienintelis ir nenuginčijamas įrodymas apie tuo metu konkrečioje teritorijoje egzistavusias augalų rūšis. Tradiciškai herbariumo pavyzdžius tyrimams daugiausia naudoja augalų sistematikai ir taksonomai aprašydami ir klasifikuodami augalų įvairovę. Pastaruoju metu daugiausia naujų mokslui augalų rūšių nustatoma dirbant būtent su herbariumo medžiaga. Pati didžiausia herbariumo vertybė – tipiniai pavyzdžiai (typus). Tai pavyzdžiai, pagal kuriuos mokslininkai pirmą kartą aprašė mokslui naują rūšį. Tokių Vilniaus universiteto herbariume yra gera dešimtis. Mikologai nurodo, kad 93 proc. įvairių grybų rūšių dar neaprašytos.
Parodomas klimato poveikis rūšių įvairovei
Mokslininkai, tyrinėjantys vienos ar keleto genčių augalų morfologiją, dažnai lankosi įvairiuose pasaulio herbariumuose ir analizuoja juose sukauptus ir saugomus pavyzdžius. Sudarydami augalų paplitimo žemėlapius, nustatydami jų radavietes ir analizuodami augaviečių tipus mokslininkai naudojasi herbariumo pavyzdžių etiketėse esančia informacija.
Herbariumo pavyzdžiai reikalingi įvairiems morfologiniams, anatominiams, cheminiams ar genetiniams tyrimams. Jie naudojami vertinant klimato poveikį rūšių įvairovei ir nustatant fenologijos skirtumus. Pavyzdžiui, mokslininkė Jurga Motiejūnaitė kartu su kolege Elena Klyukina, analizuodamos grybų herbariumo pavyzdžius, nustatė, kad kai kurie grybai mūsų krašte pradėjo derėti 10–30 dienų anksčiau nei prieš 70 metų. Aiškinantis saugomų augalų, dumblių ar grybų rūšių paplitimą Lietuvoje ar Europoje taip pat naudojama jų etiketėse pateikta informacija, tikslinama pavyzdžių identifikacija.
Patikslinti konkretaus organizmo priskyrimą vienai ar kitai rūšiai neturint jo herbariumo pavyzdžio tiesiog neįmanoma.
