Kaip rašo „The Siberian Times“, milžinišką skylę pirmą kartą pastebėjo virš jos praskridusi televizijos komanda. Atvykę į vietą mokslininkai rado ledo ir akmens gabalus, išmėtytus už šimtų metrų nuo sprogimo epicentro.
Kadaise buvusios metano kišenės nebėra – o ten, kur ji anksčiau buvo, liko tik milžiniška tuštuma, rašo „Science Alert“.
Nėra aišku, kada skylė susiformavo – ir ar tam turėjo įtakos klimato kaita – tačiau 2014 metais kažkas keistai panašaus (ir taip pat nerimą keliančio) buvo pastebėta ir Jamalo pusiasalyje šiaurės vakarų Rusijoje – po daugybės neįprastai šiltų vasarų.
Tiesą sakant, tai yra bent jau septynioliktasis toks „piltuvas“, iki šiol atrastas šiame regione – ir didžiausias tokio pobūdžio radinys pastaraisiais metais.
Manoma, kad milžiniškos skylės atsiranda dėl staigios kalvų griūties arba tundros „sutinimų“, kurie susidaro tada, kai tirpstant amžinajam įšalui, po paviršiumi susikaupia metanas.
Dėl antropogeninės klimato kaitos arktyje sparčiai tirpsta amžinasis įšalas, ir nors tokių „piltuvų“ atsiradimą greičiausiai ir įtakoja tokie pokyčiai, vis dar yra labai nedaug tyrimų, kuriais bandoma išsiaiškinti, kaip klimato kaita sukelia tokius efektus.
Ir toks aplaidumas gali būti pavojingas. Metanas sukuria 84 kartus stipresnį šiltnamio efektą nei anglies dioksidas, todėl išlaisvinus šių dujų sankaupas, galima inicijuoti įnirtingą grįžtamojo ryšio grandinę, kuri dabartinę pasaulinę klimato krizę pavers dar baisesne.
Analizuojant istorinius aštuntojo dešimtmečio vaizdus, 2017 m. tyrimas parodė, kad pastaraisiais metais Sibiro „piltuvai“ išsiplėtė – ir tai rodo, kad amžino įšalo tirpimas bent jau iš dalies skatina tokio pobūdžio darinius bei skatina Arkties metano sankaupų išsiveržimą.
Tais pačiais metais kitas tyrimas po Jamalo pusiasalio paviršiumi atrado 7000 dujų kišenių – ten, kur aptiktas ir naujasis „piltuvas“.
Tačiau vis dar nežinome, ar šios dujų kišenės yra naujos, ar ne. Amžinasis įšalas apima maždaug du trečdalius Rusijos teritorijos, ir kai kurių atokiausių bei nepasiekiamiausių vietų stebėjimui tiesiog nepakanka žmogiškųjų resursų.
„Nutikus tokiam sprogimui, paprastai šaltis labai greitai uždengia tokį kraterį, per vienerius ar dvejus metus, tad šį staigų augimą sunku pastebėti – todėl beveik visi tokie krateriai aptinkami tik tada, kai jau viskas būna įvykę“, – šių metų pradžioje yra sakęs mokslininkas Eugenijus Čuvilinas, tiriantis amžinojo įšalo tirpimą Skolkovo mokslo ir technologijos institute (Rusija).
„Turime tik dalinius vietinių gyventojų liudijimus, kurie sakosi girdėję triukšmą arba matę dūmus bei liepsnas. Bet po metų ar dvejų toks krateris virsta ežeru, ir tada jį jau sunku atskirti nuo įprastų termokarstinių Arkties ežerų“, – sakė jis.
Be neįtikėtino metano kiekio, kurį šis pasaulio regionas vieną dieną gali paskleisti į atmosferą, mokslininkai taip pat nerimauja, kad tirpstant amžinajam įšalui, gali pasklisti ir senovinės ligos, apie kurias šiandien nieko nežinome.
Ir tiesą sakant, gali būti, kad tai jau vyksta. 2016 m. juodligės protrūkis, kurio metu žuvo 12 metų berniukas, buvo atsektas iki ištirpusio amžinojo įšalo, kuris senovinį virusą nutekino į vietinį vandenį ir dirvožemį.
Ir net ir tai nėra vienintelis likęs pavojus. Jau šiais metais ištirpęs amžinas įšalas sukėlė didžiausią kuro išsiliejimą Arkties istorijoje. Mokslininkus neramina daugelio kuro vamzdžių ir konstrukcijų lokacijos – o ypač didelė rizikos zona yra Jamalo pusiasalis.
Tačiau net jei ir neišskiria viruso ar nesukelia naftos išsiliejimo, staiga žemėje atsirandanti praraja paprastai vis tiek niekada nėra geras ženklas, rašo „Science Alert“.
Naująją kraterį tyrę mokslininkai vietos žiniasklaidai teigė, kad ši atsivėrusi duobė yra unikali – tačiau kol kas neatskleidė daugiau informacijos apie tai.
