Smegenų ląstelių struktūra vis dar matoma juodoje, stiklą primenančioje medžiagoje, rastoje vyro kaukolėje. Naujas šios struktūros tyrimas, aprašytas spalio pradžioje publikuitas žurnale „PLOS ONE“, papildo vis besikaupiančius įrodymus, kad ši stiklą primenanti medžiaga iš tikrųjų yra vyro smegenų dalis. Toks virsmas į stiklą įvyko dėl itin aukštos temperatūros ir greito atvėsimo.
„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad Herkulanume įvykęs unikalus vitrifikacijos procesas „įšaldė“ šios aukos neuronų struktūras, išsaugodamas jas nepažeistas iki šiol“, – pranešime teigia teismo medicinos antropologas iš Federico II universiteto Neapolyje (Italija) ir tyrimo vadovas Piero Paolo Petrone.
Herkulanumas buvo senovinis miestas Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje, kuris nukentėjo prieš beveik 2000 metų įvykusį išsiveržimą. Karštų pelenų ir dujų debesis, dar vadinamas piroklastiniu srautu, palaidojo Herkulanumą bei jo garsiąją kaimynę Pompėją.
Karšti pelenai sunaikino ir palaidojo miestą, tuo pačiu per akimirksnį įkaitindami ir organines medžiagas. Keista, tačiau toks greitas palaidojimas reiškė, kad nors tokios medžiagos, kaip medis ar mėsa, iš esmės virto anglimi, kažkiek jų taip pat išliko ir tokioje būsenoje, kokioje buvo akimirką prieš tai, kai jas nutvilkė 500 laipsnių pagal Celsijų karštis.
Itin retais atvejais tarp tokios išlikusios medžiagos pasitaiko ir smegenų audinio. P.P. Petrone’as ištyrė sustiklėjusią juodą medžiagą, rastą įtrūkusioje ir suanglėjusioje dvidešimtmečio kaukolėje. Vyro palaikai buvo rasti gulintys lovoje veidu žemyn, vadinamojoje Augustino kolegijoje. Šis pastatas, esantis netoli pagrindinės Herkulanumo gatvės, buvo imperatoriaus Augusto kulto būstinė (tuo metu tarp romėnų buvo paplitusi religinė tradicija imperatorių garbinti kaip dievybę).
P.P. Petrone'as ir jo komanda anksčiau tyrė Herkulanumo aukų palaikus – ir teigė, kad jų kūnų audiniai karštų pelenų debesyje galėjo tiesiog garuoti. Tačiau šių metų pradžioje leidinyje „Journal of the American Medical Association“ (JAMA) jie pranešė, kad dvidešimtmečio vyro kūne rado sustiklėjusius smegenų likučius.
Dabar tam, kad pamatytų kuo mažiausias mėginio daleles, mokslininkai pasinaudojo skanuojančiu elektroniniu mikroskopu – ir atrado mažas sferines bei ilgas vamzdines struktūras, kurios atrodo kaip neuronai ir jų projekcijos, vadinamos aksonais.
Mokslininkai taip pat naudojo metodą, vadinamą energiją išsklaidančia rentgeno spektroskopija – kai rentgeno spinduliai naudojami cheminės sudėties nustatymui. Tyrėjai išsiaiškino, kad mėginyje yra daug anglies ir deguonies – o tai rodo, kad jis yra organinės kilmės.
Remdamiesi ankstesniais JAMA paskelbtais tyrimais, mokslininkai palygino šiuos senovinius baltymus su žmogaus smegenyse randamų baltymų duomenų baze. Buvo nustatyta, kad visi jų atrasti baltymai aptinkami žmogiškųjų smegenų audinyje. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad baltymas, žymimas ATP6VIF, dalyvauja perduodant chemines medžiagas, vadinamas neuromediatoriais, per sinapses – tarpus tarp aksonų.
Remiantis šių baltymų koncentracija ir mėginio vieta kaukolės gale, P.P. Petrone’as ir jo kolegos įtaria, kad galėjo aptikti dalį vyro nugaros smegenų ir smegenėlių – smegenų dalį, esančią kaukolės pagrinde ir kuri siejama su judesiu bei koordinacija.
Archeologijoje išlikę smegenų audiniai aptinkamas itin retai. Tačiau kartais vis dėlto pasitaiko tokių, kurie išlieka šimtus ar net tūkstančius metų. Pavyzdžiui, vienoje 2600 metų senumo kaukolėje, aptiktoje šiaurės Anglijoje, yra išlikusios susitraukusios smegenų liekanos – ir kai kurie jų baltymai vis dar nepažeisti: rūgštinės cheminės medžiagos iš aplinkui esančio molio sustabdė irimą. Amžinojo įšalo zonoje Sibire taip pat buvo išlikusios mamuto smegenys – taip nutiko dėl ekstremalios temperatūros.
Parengta pagal „Live Science“.
