Ilja Ivanovičius Ivanovas, gimęs 1870 m., buvo rusų ir sovietų biologas, pasiekęs įspūdingų pasiekimų svao srityje – tarp kurių buvo ir dirbtinis apvaisinimas. I.Ivanovas sugebėjo išgauti ir paskui implantuoti arklio spermą. Buvo sakoma, kad jis gali apvaisinti 500 kumelių tik su vieno eržilo sperma – o tai įspūdinga tiek mokslininko, tiek žirgo atžvilgiu.
Vis dėlto, I.Ivanovas vien tuo neapsiribojo – jis ėmėsi rinkti skirtingų rūšių gyvūnų spermą ir juos kryžminti – vien tam, kad būtų galima pamatyti, kas gausis.
Biologas tyrimus pradėjo atsargiai – iš zebro ir asilo sukurdamas zedonką, iš žiurkės ir pelės – žiurkpelę , dar sukūrė jūrų kiaulytę-pelę ir tam tikrą sutvėrimą, sudarytą iš antilopės ir karvės.
1910 m., jis susirinkusiems zoologams pareiškė, kad jo manymu, įmanoma sukurti žmogaus ir beždžionės hibridą – kuris dabar dažnai vadinamas „humanzee“. Tuo metu tai buvo tik hipotetinė prielaida – panašiai kaip šiandienos biologų spėliojimai spėliojama, kaip galėtų atrodyti ateiviai.
I.Ivanovas nebuvo pirmasis, kuriam kilo tokia idėja. Nors tikimybė sukurti tokį hibridą realiai yra neįtikėtinai maža, žmogaus-beždžionių hibridus buvo bandoma sukurti dar ilgai ir po I.Ivanovo laikų. Vienas iš tokių gyvūnų buvo šimpanzė Oliveris, kuris vaikščiojo stačias ir jo gerbėjų buvo įvardijamas kaip hibridas – tačiau mokslininkai vėliau įrodė, kad taip nėra.
Galimybė dirbti prie hibrido projekto Ivanovui pagaliau atsirado po 1917 m. Rusijos revoliucijos, dirbant Pastero institute. 1924 m., jam buvo suteikta galimybė dirbti su savo svajonių hibridizacijos schema. Biologui buvo suteikta prieiga prie visų šimpanzių įstaigoje, esančioje tuometinėje Prancūzijos Gvinėjoje (dabartinė Gvinėjos Respublika).
Be to, jis iš Sovietų Finansų komisijos gavo 10 000 USD JAV dolerių – prieš tai sulaukęs sovietų mokslų akademijos, o taip pat bolševikų vyriausybės pritarimą.
I.Ivanovas pabrėžė, kad tai buvo eksperimentas, galintis įrodyti Darvino teoriją apie tai, ar mes esame glaudžiai susiję su beždžionėmis – o tai būtų smūgis religijai. Taip pat gali būti, kad bolševikai norėjo parodyti, ką galima pasiekti pasitelkus genetiką – kuri puikiai dera su jų „teigiamos eugenikos“ idėja.
Mokslininkas ėmė daryti tai, ką išmanė geriausiai: pervesti spermą iš vieno gyvūno į kitą. 1926 m. kartu su Sergu Voronoffu jis persodino žmogaus kiaušidę į šimpanzę, prieš bandant ją apvaisinti žmogaus spermatozoidais. Tai bandė dar du kartus – tačiau nesėkmingai.
Biologas nenuleido rankų – ir pasirinko alternatyvią bei žymiai siaubingesnę idėją: paimti spermą iš šimpanzių ir implantuoti ją Afrikos moterims, be jų žinios ar sutikimo. Planas buvo apsimesti, kad toks apvaisinimas tėra medicininė apžiūra. Laimei, Prancūzijos gubernatorius tokiai idėjai pasakė „ne“, ir biologas su 20 beždžionių iškeliavo į Abchaziją.
Vienaip ar kitaip, I.Ivanovas ketino išgauti žmogaus ir beždžionės hibridą – todėl pradėjo verbuoti sovietų moteris.
Dalyvauti jo eksperimente sutiko penkios ar daugiau moterų. Vis dėlto, atsivežtos beždžionės ilgai neišgyveno, todėl I.Ivanovui baigėsi primatų sperma. Dar nespėjus pristatyti jos daugiau, Sovietų mokslų akademija išgirdo apie jo planus be sutikimo apvaisinti moteris Afrikoje – ir visa parama projektui buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad „tai gali pakenkti afrikiečių pasitikėjimui Europos tyrinėtojais bei gydytojais, o taip pat tolimesnes Rusijos mokslininkų ekspedicijas į Afriką daro problemiškomis“.
Sovietiniame mokslo pasaulyje vykstant politiniam valymui, I.Ivanovas ir daugybė mokslininkų, dalyvavusių primatų tyrimuose bei eksperimentuose, prarado savo pozicijas. 1930 m. pavasarį mokslininkas savo veterinarijos institute pateko į politinę nemalonę. Galiausiai, 1930 m. gruodžio 13 d. I.Ivanovas buvo areštuotas. Jis buvo nuteistas penkeriems metams tremties į Almatą, kur dirbo Kazachstano veterinarijos-zoologo institute iki pat mirties nuo insulto, 1932 m. kovo 20 d.
