Tačiau virusas plisti pradėjo anksčiau nei 2019 m. gruodžio pabaigoje – galimai keletą mėnesių prieš šią datą. Bendras PSO tyrimas, kuriame dalyvavo mokslininkai iš Kinijos ir kitų pasaulio šalių, parodė, kad iš viso tų metų gruodį užfiksuoti 174 SARS-CoV-2 viruso atvejai, o anksčiausias – gruodžio 8 d. Nors, mokslininkų manymu, virusas atsirado kažkada tų metų rudenį ar žiemą, tikslią datą be didesnio kiekio duomenų nustatyti sunku. Jei pavyktų išsiaiškinti, kada tiksliai šis virusas pradėjo plisti tarp žmonių, būtų galima ateityje išvengti – arba greičiau suprasti – kad prasidėjo epidemija arba pandemija.
Temple universiteto (Filadelfija) biologijos profesorius Sergei Pondas teigia, kad kai virusas pagaliau buvo identifikuotas, jis buvo jau gan plačiai išplitęs, todėl jį buvo sunkiau suvaldyti. „Kai plinta kažkoks nežinomas plaučių uždegimo variantas, nederėtų laukti 8 savaičių, – teigia mokslininkas. – Reikia tokios stebėjimo sistemos, kuri tam kelią užkirstų dar labai anksti“.
Pirmasis COVID-19 atvejis laboratorijoje buvo patvirtintas vyrui, kuris 2019 m. gruodžio 8 dieną pradėjo jausti simptomus, rašo „The Washington Post“. Nors esama duomenų, kad pirmasis atvejis galbūt buvo užfiksuotas gruodžio 1 ar net lapkričio 17, vis dėlto tokių duomenų PSO ir Kinijos bendro tyrimo ekspertai nepatvirtino, teigia Kalifornijos universiteto medicinos docentas Joelis Wertheimas. Jis kartu su kolegomis analizavo viruso genetinę informaciją ir atliko kompiuterinius epidemiologinius modeliavimus, todėl viruso atsiradimo data svyruoja tarp 2019 m. spalio ir lapkričio vidurio – taip komanda dar balandį rašė žurnale „Science“.
Tokią išvadą mokslininkai priėjo ištyrę pirmosios pandemijos bangos Kinijoje SARS-CoV-2 genomus. Kadangi virusai savyje kaupia genetinių pakitimų informaciją, mokslininkai galėjo nustatyti fiksuotą genetinės mutacijos greitį ir tada peržiūrėti ankstesnę informaciją – kad rastų tą momentą, kada tiksliai pirmasis žmogus, turintis palyginti nepakitusią viruso formą, galėjo ją perduoti kitiems. Būtent todėl tyrėjai nustatė, jog viruso atsiradimo data galėjo būti arba 2019 m. lapkričio 17 d. arba gruodžio 20.
Taip buvo nustatyta, kada virusas pradėjo plisti tarp žmonių. Žinoma, kad SARS-CoV-2 kilo iš gyvūnų – ir tik vėliau buvo perduotas žmonėms, todėl gyvūninės kilmės koronavirusinė infekcija, kuria užsikėtė pirmasis žmogus, galimai genetiškai skiriasi nuo dabartinio viruso. Gyvūniniam virusui prireikė laiko, kad jį būtų galima genetiškai atpažinti kaip SARS-CoV-2 – o tai, mokslininkų teigimu, reiškia, kad virusas pradėti plisti galėjo ir dar anksčiau.
Tam, kad išsiaiškintų, kiek laiko virusui prireikė, kad prisitaikytų prie pokyčių, mokslininkai naudojo kompiuterinę viruso plitimo simuliaciją. Buvo padaryta išvada, kad tai galėjo trukti kažkur tarp 0 ir 41 dienos, tačiau dažniausiai matytas rezultatas rodė, jog užteko 8 dienų. Tai reiškia, kad viruso pirminis plitimas galėjo įvykti ir dar anksčiau – spalio viduryje.
J.Wertheimas pabrėžia, kad tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kada iš tiesų galėjo pradėti plisti virusas, bet nebūtinai išsiaiškinti, kaip jis pradėjo plisti. „Tai toliausia, kiek galime nustatyti, tačiau vis tiek išlieka daugybė prielaidų“, – aiškina mokslininkas.
Daugybė mokslininkų, tarp jų ir S.Pondas, sutinka, kad, remiantis dabartiniais duomenimis, laiko tarpas, kurį pasiūlė J.Wertheimas ir jo kolegos, yra tikėtinas – taip sako S.Pondas, kuris bendrai su kitais mokslininkais vykdė tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti ankstyvąją SARS-CoV-2 evoliucijos istoriją, kurį gegužę ir paskelbė žurnale „Molecular Biology and Evolution“. Tyrime mokslininkas su kolegomis pasitelkė genetinę analizę, kuri buvo specialiai sukurta žmonių vėžinių ląstelių evoliucijos rekonstrukcijai. Buvo padaryta išvada, jog gruodį pradėjusiam plisti SARS-CoV-2 reikėtų 6-8 savaičių, kad jis išsivystytų iš pradinės žmogaus viruso atmainos. Nors buvo naudotas kitoks metodas, galiausiai išsiaiškinta, kad viruso atsiradimo laikotarpis būtų toks pat, koks ir aukščiau minėtame tyrime – 2019 m. spalis.
Vis dėlto, S.Pondo nuomone, yra ir kitų būdų išsiaiškinti, kada atsirado virusas. Pavyzdžiui, daugelis manė, kad virusą išplatino Uhano mėsos ir žuvies turguje buvęs gyvūnas – tačiau vėliau atliktų tyrimų metu buvo išsiaiškinta, jog būta atvejų, nesusijusių su šiuo turgumi. Priešingai, J.Wertheimo teigimu, jam atliekant tyrimą, trūko patvirtinimo iš PSO ir Kinijos bendrai vykdyto tyrimo apie gruodžio 1-osios ir lapkričio 17-osios dienų atvejus – tad tai galėjo paveikti J.Wertheimo tyrimo tikslumą. Daugiau žinių, S.Pondo manymu, galėtų suteikti ir užšaldyti pirmųjų atvejų kraujo mėginiai arba genetinių sekų įrašai.
„Galima tik įsivaizduoti, kaip viskas pasikeistų, jei gautume 5 ar 10 ankstyvųjų sekų įrašų“, – sako S.Pondas. Vis dėlto, mokslininko manymu, nelabai tikėtina, kad virusas atsirado anksčiau nei 2019 m. rudenį, o anksčiausia įmanoma data galėtų būti tų pačių metų vasaros pabaiga. Taip yra todėl, kad įvykiai, dėl kurių virusas jau galėjo cirkuliuoti aplinkoje neaptiktas – pavyzdžiui, prasidėjęs plitimas, išnykimas ir vėl atsiradimas – kuo toliau laiku grįžtame atgalios, tuo labiau neįtikėtina tai tampa.
Yra ir tyrimų, teigiančių, jog virusas atsirado anksčiau nei spalį – tačiau tokie tyrimai dar nebuvo recenzuoti ar publikuoti moksliniuose žurnaluose. Vieno tokių tyrimų metu mokslininkai iš Harvardo universiteto analizavo 2019 m. internetinių paieškų skaičių Uhane ir tų metų rugpjūtį aptiko padidėjusį paieškų skaičių pagal raktažodį „viduriavimas“, kuris koreliavo taip pat koreliavo su padidėjusiu automobilių skaičiumi Uhano ligoninės stovėjimo aikštelėse. Viduriavimo simptomas dažnai pasitaiko užsikrėtus COVID-19, o ne tiesiog susirgus gripu – todėl buvo manyta, kad tai galėtų reikšti viruso plitimą dar rugpjūtį.
Bet komentuodami šį tyrimą, kiti mokslininkai pabrėžia, kad jo autoriai analizuodami naudojo gana keistą žodžio „viduriavimas“ vertimą į kinų kalbą – ir kad šio žodžio paieška tuo metu buvo padidėjusi visoje Kinijoje, ne tik Uhane.
Dar vienas tyrimas, kurio išankstinis variantas buvo skelbtas „medRxiv“ serveryje, bet nebuvo recenzuotas, teigia, kad SARS-CoV-2 pėdsakai buvo rasti nuotėkose Barselonoje (Ispanija) 2019 m. kovą. Vis dėlto šio tyrimo išvados nebuvo paremtos jokiais įrodymais, kad kažkas Barselonoje tuo metu būtų jautęs viruso simptomus.
Bandant išsiaiškinti, kada virusas atsirado, iškyla nemažai problemų. J.Wertheimo tyrimai rodo, kad pačioje pradžioje susirgimo atvejų buvo tiek mažai, jog viruso net nebuvo galima pastebėti. Atliekant kompiuterines simuliacijas, kuriančias SARS-CoV-2 plitimo modelius, kai užsikrėtęs yra tik vienas žmogus, simuliacija didžiąją dalį kartų rodė, kad virusas tiesiog turėtų išnykti. O jei ir neišnyktų, dažnai tik nuo vieno žmogaus priklausytų, ar jis ir vėl galėtų išplisti.
Žinoma, tokiame dideliame ir gausiai apgyvendintame mieste kaip Uhanas šis scenarijus nesukelia daug problemų – vienas žmogus tikrai galėtų perduoti virusą kitiems. Vis dėlto tai parodo, kad yra labai tikėtina, jog pradžioje virusu buvo užsikrėtusi tik nedidelė dalis žmonių. Pačiame gripo sezono įkarštyje, kai mirštamumas nuo SARS-CoV-2 buvo nedidelis, palyginus su tokiais virusais kaip sunkiu ūminiu respiraciniu sindromu (SARS) arba Artimųjų Rytų respiraciniu sindromu (MERS), tad J.Wertheimo teigimu, nenuostabu, kad virusui pradėjus plisti, jis nebuvo pastebėtas.
Mokslininkas tikisi, kad sistemos, leidžiančios greičiau pastebėti virusą, ateityje padės išvengti arba sušvelninti pandemijų padarinius.
„Idealiu atveju reikėtų turėti tam tikrą sistemingą ir tarpusavyje susietą būdą, kaip pranešti apie nežinomas ir netikėtas ligas taip, kad tai būtų suprantama ir kitoms valstybėms, – teigia jis. – Jei kažkas tokio būtų egzistave, tai būtų padėję mums kovoti su šia pandemija ir galbūt net ją sustabdyti“.
Parengta pagal „Live Science“.
