Pavyzdžiui, evoliucija paaiškina, kodėl naujojo koronaviruso delta variantas plinta greičiau nei pradinė Uhano atmaina – o taip pat ir perspėja, su kokiais būsimomis viruso atmainomis galime susidurti ateityje.
Nes delta toli gražu neužbaigs visos SARS-CoV-2 viruso istorijos, teigia Griffitho universiteto (Australija) profesorius ir laukinės gamtos ligų ekologijos specialistas Hamishas McCallumas. Štai ko (remiantis evoliucijos teorija) galime sulaukti ateityje.
Prisiminkime, kaip vystosi virusai
Evoliucija yra atsitiktinių mutacijų (arba klaidų) rezultatas viruso genome, nutinkantis tada, kai virusas dauginasi ir replikuoja save. Kelios iš tokių atsitiktinių mutacijų virusui gali būti naudingos ir suteikti jam pranašumą. Veikiant natūralios atrankos principui, šių naudingų genų kopijos dažniausiai persiduoda ir kitai viruso kartai.
Naujos virusų atmainos taip pat gali išsivystyti rekombinacijos būdu – kai virusai įgyja genų iš kitų virusų ar net ir iš savo nešiotojų.
Ir, deja, reikėtų tikėtis, kad evoliucija bus palanki toms virusų atmainoms, kurios sukelia staigesnę epidemijos kreivę, greičiau sukelia daugiau susirgimų – o tai lemia dvi prognozes, rašo H.McCallumas.
Pirma, (bet koks) virusas taps labiau užkrečiamu. Vienas užsikrėtęs asmuo greičiausiai galės užkrėsti daugiau žmonių ir būsimos viruso versijos pasižymės didesniu R (reprodukciniu) skaičiumi.
Antra, taip pat galima tikėtis, kad evoliucija pagreitins laiką, per kurį žmogus užsikrečia ir užkrečia kitus (tai vadinama užkrečiamumo intervalu).
Abu šie numatomi pokyčiai yra akivaizdžiai gera žinia virusui – bet ne jo nešiotojui, teigia profesorius.
Tai paaiškina delta variantą
Ši teorija paaiškina, kodėl delta atmaina dabar užkariavo pasaulį ir išstūmė pradinę Uhano atmainą.
Pradinės Uhano atmainos R skaičius siekė 2-3, bet delta atmainos R siekia 5-6 (o kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šis skaičius yra ir dar didesnis). Taigi kažkas, užsikrėtęs delta variantu, greičiausiai užkrės bent dvigubai daugiau žmonių nei pradinės Uhano atmainos atveju.
Taip pat esama įrodymų, kad delta užkrečiamumo intervalas yra daug trumpesnis, palyginus su pradine Uhano paderme.
Tai gali būti susiję su didesniu viruso dalelių kiekiu asmenyje, užsikrėtusiame delta atmaina – palyginus su ankstesnėmis atmainomis. Tai gali padėti delta atmainai greičiau plisti.
Dėl didesnio viruso dalelių kiekio delta atmaina taip pat gali būti lengviau perduodama atvirame lauke ir „trumpalaikio kontakto“ metu.
Ar vakcinos turi įtakos viruso vystymuisi?
Jau žinome, kad COVID-19 vakcinos, sukurtos kovai su pradine Uhano atmaina, delta atmainos atveju jau yra mažiau veiksmingos. Evoliucijos teorija tai numato: vakcinų galintys išvengti virusų variantai turi evoliucinį pranašumą.
Taigi, galime tikėtis ginklavimosi varžybų tarp vakcinų kūrėjų ir viruso, kai vakcinos bandys aplenkti viruso evoliuciją. Štai kodėl greičiausiai susidursime su reguliariu skiepijimu, skirtu įveikti šiuos naujus variantus – kaip kad kasmet skiepijamės nuo gripo.
COVID-19 vakcinos sumažina galimybę perduoti virusą kitiems – tačiau nėra taip, kad jos visiškai užkirstų kelią infekcijai. O evoliucijos teorija suteikia mums puikų įspėjimą, teigia H.McCallumas.
Egzistuoja balansas tarp užkrečiamumo ir patogeniškumo. Taip yra todėl, kad užkrėtimui reikalingas tam tikras viruso dalelių krūvis.
Jei vakcinos ne visu šimtu procentų veiksmingai blokuoja perdavimą, galime tikėtis balanso pokyčio – kad virusas taps virulentiškesniu. Kitaip tariant, teorija numato, kad šalutinis efektas to, jog virusą gali perduoti paskiepytas žmogus, ilgainiui nulems tai, kad virusas taps kenksmingesniu neskiepytiems žmonėms, sako profesorius.
Būsimi viruso variantai
Labai tikėtina, kad per trumpą laiką evoliucija ir toliau „tobulins“ virusą:
- viruso R skaičius ir toliau didės (vienas žmogus galės užkrėsti daugiau kitų žmonių)
- užkrėtimo intervalas trumpės (žmonės greičiau užsikrės)
- nauji viruso variantai vakcinas pavers mažiau efektyviomis
Tačiau nežinome, kiek toli šie pokyčiai gali nusitęsti ir kaip greitai tai gali nutikti, teigia ekspertas.
Kai kurie mokslininkai mano, kad virusas jau beveik priartėjo prie „maksimalaus galingumo“. Nepaisant to, jis rankovėje vis dar gali turėti stiprių kortų.
Jungtinės Karalystės vyriausybės ekstremalių situacijų mokslinė patariamoji grupė (SAGE) neseniai tyrinėjo ilgalaikės viruso evoliucijos scenarijus.
Pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad beveik neabejotina, jog nutiks „antigeninis dreifas“: dėl susikaupusių mutacijų dabartinės vakcinos taps mažiau veiksmingomis, todėl pakartotinės modifikuotų vakcinų dozės kovoje su virusu taps esminėmis.
Taip pat sakoma, kad realia galimybe laikytini ir dramatiškesni viruso pokyčiai („antigeninis poslinkis“) – pavyzdžiui, rekombinacija su kitais žmogaus koronavirusais. Tokiu atveju reikėtų iš esmės perkurti dabartines vakcinas.
SAGE taip pat mano, kad reali ir „atvirkštinės zoonozės“ galimybė, kuri paverstų virusą patogeniškesniu (kenksmingesniu) žmonėms – arba jis įgytų galimybę išvengti dabartinių vakcinų. Pagal tokį scenarijų prieš sugrįždamas į žmones, SARS-CoV-2 užkrėstų gyvūnus-tarpininkus. Jau susidūrėme su atvejais, kai SARS-CoV-2 užsikrečia audinės, katės ir graužikai.
Ar virusas taps labiau mirtinu?
Laimei, viruso versijų, kurios susargdintų nešiotoją itin sunkiai, plitimas yra mažiau tikėtinas, mano H.McCallumas, Taip yra todėl, kad tokia viruso atmaina užsikrėtę žmonės mirtų ar būti izoliuoti, dėl ko sumažėtų ir viruso perdavimo tikimybė.
SAGE mano, kad artimiausiu metu dabartinis viruso virulentiškumas greičiausiai nesumažės, tačiau tai yra reali galimybė ilgojoje perspektyvoje. Tačiau patariamoji grupė įspėja, kad esama ir realios galimybės, jog dėl rekombinacijos su kitais koronavirusais gali išsivystyti daugiau virulentiškų atmainų.
Tad atsakymas į šį esminį klausimą yra toks,: ar laikui bėgant virusas taps labiau mirtinu, tvirtai nežinome, tačiau negalime ir tikėtis, kad jis stebuklingai pataps nekenksmingu.
Ar žmonių evoliucija aplenks virusą?
Deja, atsakymas yra „ne“. Žmonės nesidaugina taip greitai, kad operatyviai sukauptų pakankamai palankias mutacijas ir taip aplenktų virusą.
Bet ir virusas nežudo daugumos žmonių, kuriuos jis užkrečia. Šalyse, kuriose gerai veikia sveikatos priežiūros sistemos, virusas nenužudo daugumos reprodukcinio amžiaus žmonių. Taigi, nėra jokio „selekcinio spaudimo“, kad pačiuose žmonėse atsirastų mutacijos, nukreiptos kovai prieš virusą.
O kaip dėl būsimų pandemijų?
Galiausiai, evoliucijos teorija įspėja apie būsimas pandemijas, sako Griffitho universiteto profesorius.
Genų mutacijos, leidžiančios neaiškios ir palyginus retos rūšies virusui (pvz., plintančio tarp šikšnosparnių) patekti į plačiai išplitusias stambių gyvūnų rūšis planetoje (žmones) yra stipriai tikėtinos.
Tad galime tikėtis būsimų pandemijų, kai gyvūnų virusai pasklis tarp žmonių – lygiai taip, kaip nutikdavo ir anksčiau.
Parengta pagal „The Conversation“.
