Žurnale „Nature Communications“ paskelbtame straipsnyje aprašyta kamera veikia panaudojant vadinamąją metapaviršiaus technologiją. Ši medžiaga padengia 1,6 mln. cilindrinių stulpelių, kurių kiekvienas yra žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) dalelės dydžio. Kiekvienas stulpelis veikia kaip optinė antena ir yra tiksliai suprojektuotas. Be jo kamera negalėtų tinkamai priimti visos nuo objekto atsispindėjusios šviesos.
Kai šviesa patenka ant metapaviršiaus, ji pasiekia integruotą optinį paviršių ir yra apdorojama signalo apdorojimo algoritmu. Visa tai vadinama neuronine nanooptika ir yra didelis žingsnis į priekį, palyginus su ankstesnėmis moderniausiomis mikrokameromis.
„Sukurti ir sukonfigūruoti šias mažas mikrostruktūras taip, kad jos darytų tai, ko norime, buvo iššūkis, – sakė vienas iš pagrindinių autorių, Prinstono universiteto mokslininkas Ethanas Tsengas. – Atliekant šią specifinę užduotį – fiksuoti didelio dydžio RGB vaizdus – anksčiau nebūdavo aišku, kaip kartu su tolesnio apdorojimo algoritmais suprojektuoti milijonus nanostruktūrų“.
Dabar komanda ieško galimybių išplėsti kompiuterines kameros galimybes. Jie ne tik nori toliau tobulinti vaizdą, bet ir tiria, kaip pridėti objektų aptikimo galimybes ir kitas funkcijas, dėl kurių šis prietaisas galėtų tapti revoliucine priemone medicinoje ir robotikoje.
Parengta pagal „IFL Science“.
