Paauglius moko ir studentai
„Steigdami šias laboratorijas, tikėjomės pritraukti studentų į savo fakultetą, bet jaunuoliai užsiaugina sparnus ir vyksta studijuoti į Vilnių, Kauną. Taigi, juos parengiame kitiems universitetams, bet gal kada nors jie dar sugrįš į Panevėžį“, – kalbėjo Technologijų mokymo centro vadovas Remigijus Kaliasas.
Šis centras priklauso Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetui. Jame tikėtasi būsimuosius inžinierius, konstruktorius, programuotojus ugdyti nuo pat pradžių – pradinių klasių – iki pat studijų.
R.Kaliasas sakė, kad porą metų mažųjų lankytojų nebesulaukia. Juos atbarstė ir pasaulį užklupusi pandemija, ir konkurentai, pritraukiantys vaikus "Lego" rinkiniais. Užtat Technologijų mokymo centras išskirtinis tuo, kad su jaunuoliais dirba, jiems pataria ir pamoko universiteto studentai.
„Studentai paaugliams yra artimesni, jiems paprasčiau ir lengviau bendrauti“, – tokį pasirinkimą aiškino R.Kaliasas.
Užtrunka kelias sekundes
Korespondentus, nuvykusius į centrą, pirmasis ir pasitinka valdymo technologijų magistras Vaidas Gasiūnas. Laboratorijoje jau darbuojasi keli paaugliai, kiekvienas sukaupęs dėmesį į kompiuterius. Centro patalpoje – trys perskirtos erdvės. Pirmoji skirta mokytis elektronikos, antroji – mechatronikos, o trečioje veikia kūrybinės dirbtuvės.
Į dirbtuves laboratorinių darbų atlikti ateina ir universiteto studentai. R.Kaliasas ir rinkodaros bei komunikacijos koordinatorė Sonata Liutkevičienė veda mus aprodyti erdvių, kur būtų laukiami mažiausieji lankytojai. O kadangi tokių nėra, niekieno netrukdomas prie 3D spausdintuvo darbuojasi 16 metų Tomas Armalis. Jis gamina detales savo robotui. Vaikinas centrą lanko 6 metus.
Šeimininkai atveria ant stalo padėtus paslaptingus juodus lagaminus. Iš jų rinkinių net pradinukai gali sukonstruoti, pavyzdžiui, radijo imtuvą ir pasiklausyti kurios nors radijo stoties. Radiją susikonstravęs buvo ir Tomas - bet po to išardė.
Vaikinas šypsosi, kad sudėtingesnius rinkinius įveikia per 5 minutes, o paprasčiausiems pakanka ir kelių sekundžių. S.Liutkevičienė patikina, kad tokie rinkiniai skirti ir mažiems, ir seniems – nuo 8 iki 108 metų.
Jau ne tepaluotos rankos
R.Kaliasas aiškina, kad po elektronikos eilė ateina mechatronikai. Paaugliai čia pat, už sienos, pradeda konstruoti, mokosi programuoti.
„Mes parodome, kad inžineriniai mokslai nėra tokie sudėtingi, kaip manoma, netgi priešingai – įdomūs. Iki šiol dar daug kas išgirdęs žodį „mechanika“ įsivaizduoja tepaluotas rankas, bet juk pramonė taip pažengusi į priekį! Mechanikai jau mokosi šiuolaikinių technologijų ir programavimo“, – senomis nuostatomis stebisi R.Kaliasas.
Apsidairę matome kažkokias metalines detales. Pasirodo, tai čekiški konstruktoriai. Aplydyti jutikliais, rankose jie atgytų. Bet sukonstruotus robotus paaugliai išardo, kad naudodami tas pačias detales bandytų sudėtingesnes užduotis.
V.Gasiūnas pademonstruoja paauglių sukonstruotas veikiančias staklytes su besisukančiu grąžtu.
O S.Liutkevičienė rodo kitą jaunuolių darbą – dėžę su specialiu čiuptuvu „Candy Grabber“. Šį įrenginį centras veždavo į parodas, pripylęs į dėžės vidų saldainių. Norintieji saldumynų turėdavo gerokai pasidarbuoti, kad jų išsitrauktų.
„Atsargai veždavomės ir baterijų, varžtukų, atsuktuvų. Ir aš pati, ir studentės išmokome meistro darbų – sujungti, priveržti, pakeisti detales“, – šypsosi pašnekovė.
Fantazija svarbiau už grožį
Na, o paskutinis mokymosi etapas – kūrybinės dirbtuvės – kaip uoga ant torto. Čia pats smagumas. Jaunuoliai kuria robotus, juos programuoja ir dalyvauja robotų varžybose. Rungtynėms pagaminti specialūs apskritimo formos ringai.
Tomas paaiškina, kad ringe susitinka du priešininkai robotai. Jie taip suprogramuoti, kad patys turi „galvoti“, kada atsitraukti, į kurią pusę suktis, kaip apvažiuoti varžovą. Nugalės tas robotas, kuris išstums priešininką iš ringo.
„Robotas taip kuriamas ir programuojamas, kad jo „smegenys“ būtų ne gražios, o protingos“, – aiškina Tomas, rodydamas savo roboto laidelius. O kaip robotą žmogus suprogramuos, jau priklauso nuo jo kantrybės ir fantazijos. Galima įdėti porą sensorių, – ir robotas „matys“ abu šonus, o jeigu 8 sensorius – „matys“ aplink save.
Sargas namo varu varė
Vis dėlto, Tomo nuomone, per varžybas tik pusę rezultato lemia programavimas, o kitą pusę – sėkmė. R.Kaliasas nesutinka su tokiu požiūriu. Jis lygina, kad varžybose paprastai latviai būna sunkiai nugalimi. Vadinasi, tai jau ne atsitiktinumas, o darbo rezultatas.
Paklaustas, ar didelis azartas per varžybas apima, Tomas plačiai šypsosi: „Dar ir koks!“ Ypač jei kovojama dėl prizo. Laimėtojams įteikiamas naujausias robotas siurblys.
S.Liutkevičienė paaiškina, kad rungtynės dažnai vyksta Šiauliuose, taip pat – Latvijoje, Estijoje. Ji sukaupusi visą segtuvą, kuriame – laimėtojų diplomai, padėkos. Vienam universiteto atstovui yra pavykę iškovoti kelialapį į robotų varžybas Japonijoje. Ten jis irgi pateko tarp geriausių 16-os dalyvių iš 92, atvykusių iš viso pasaulio.
Kitame kabinete įrengta robotų „Folkrase“ trasa. Robotai turi ja riedėti nekliūdami už sienų, įveikti įkalnes ir pasiekti finišą. R.Kaliasas prisiminė, kaip sargas jaunuolius namo varu varęs, nes šie savo robotus vis tobulina, o reikia jau duris rakinti.
Dar laboratorijoje smalsumą kelia įrenginiai, kokių buityje nepamatysi. Tomas aiškina, kad tai pagrindiniai jų pagalbininkai – nuolatinės srovės šaltinis.
Programavimas – tai ne mankšta
Šiuo metu Technologijų mokymo centrą lanko dvi dešimtys paauglių. Yra buvę ir dvigubai daugiau, bet R.Kaliasas sakė, kad dviese prie kompiuterio – jau nebe darbas.
„Mokytis inžinerinių dalykų – ne mankštą daryti, kai vienas stovi priekyje, o kiti kartoja judesius. Čia prie kiekvieno prieiti reikia, patarti, užvesti ant kelio“, – pritarė ir S.Liutkevičienė.
Iki pandemijos centrą lankė dvi merginos, vaikinams niekuo nenusileisdavusios. Pašnekovė džiaugėsi, kad abi jos yra studentės, pasirinko programavimą. Vadinasi, šiame centre praleistas laikas joms tiktai į naudą.
R.Kaliasas tęsė, kad daugelis centro mokinių renkasi studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
