Net jei svajoji tapti menininku – tikslieji mokslai ateina į pagalbą!

Dr. Kastyčio Zubovo rašomas tinklaraštis „Konstanta 42“, mokslo populiarinimo laida „Mokslo sriuba“ ir portalas Lrytas.lt skelbia mokslo populiarinimo konkursą. Tai – jau devintasis toks renginys, vykstantis kasmet nuo 2013 metų. Domitės mokslu ir norite papasakoti apie tai kitiems? Gal supažindinti visuomenę su naujausiais atradimais ir išradimais, o gal išsklaidyti mitus ar atskleisti kokią nepakankamai įvertintą detalę? Tai puiki proga tą padaryti ir laimėti prizų! Konkurso taisykles galima rasti čia, o dabar dalinamės ketvirtuoju konkurso darbu – vaistininkės, chemijos mokslų daktarės Alisos Palavenienės rašiniu apie mokslo ir meno sąryšius.

 Šiame straipsnyje apžvelgsime tris mokslo technikas, kurių pagalba nemažai menininkų sukūrė savo šedevrus.<br> 123rf nuotr.
 Šiame straipsnyje apžvelgsime tris mokslo technikas, kurių pagalba nemažai menininkų sukūrė savo šedevrus.<br> 123rf nuotr.
 Spalvų teorija.
 Spalvų teorija.
 Paulo Signaco 1863-1935) paveikslo „Moterys prie šulinio“ (pranc. Femmes au puits, 1892) spalvų .<br> Paulo Signaco pav.
 Paulo Signaco 1863-1935) paveikslo „Moterys prie šulinio“ (pranc. Femmes au puits, 1892) spalvų .<br> Paulo Signaco pav.
 Georgeso Seurato paveikslas „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“.<br> Georgeso Seurato pav.
 Georgeso Seurato paveikslas „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“.<br> Georgeso Seurato pav.
 „Spausdinių galerija“, M.C.Escheris<br> M.C.Escherio pieš.
 „Spausdinių galerija“, M.C.Escheris<br> M.C.Escherio pieš.
 Penki Platono kūnai (tetraedras, kubas, oktaedras, dodekahedronas ir ikozaedras) ir jų vaizdai 2D plokštumoje.
 Penki Platono kūnai (tetraedras, kubas, oktaedras, dodekahedronas ir ikozaedras) ir jų vaizdai 2D plokštumoje.
 „Žvaigždės“, M.C.Escheris.<br>M.C.Escherio pieš.
 „Žvaigždės“, M.C.Escheris.<br>M.C.Escherio pieš.
 „Trys sferos II“, M.C.Escheris.<br>M.C.Escherio pieš.
 „Trys sferos II“, M.C.Escheris.<br>M.C.Escherio pieš.
 Camera obscura principas, kaip parodyta Jameso Ayscougho knygoje „Trumpas pasakojimas apie akis ir regėjimo prigimtį“, (1755).
 Camera obscura principas, kaip parodyta Jameso Ayscougho knygoje „Trumpas pasakojimas apie akis ir regėjimo prigimtį“, (1755).
 Jano van Eycko paveikslas „Arnolfini portretas“.<br> Jano van Eycko pav.
 Jano van Eycko paveikslas „Arnolfini portretas“.<br> Jano van Eycko pav.
Daugiau nuotraukų (10)

Alisa Palavenienė

Apr 1, 2022, 9:36 AM, atnaujinta May 16, 2022, 9:35 AM

Neretai net nesusimąstome, kaip yra susipynęs mokslas ir menas. Vieni iš ryškiausių to pavyzdžių istorijoje yra Leonardo da Vinci darbai meno, architektūros, anatomijos srityse bei auksinės taisyklės (angl. golden ratio) panaudojimas tapyboje, muzikoje ir architektūroje. Daugelio sunkių susirgimų galėjo būti išvengta, jei menininkai praeityje nors kiek daugiau būtų buvę „chemikais“ ir būtų susimąstę apie naudojamų dažų pigmentų poveikį sveikatai. Šiais laikais, paveikslų ir meno dirbinių restauratorių, stiklapūčio ar meninės fotografijos profesionalų darbas yra glaudžiai susijęs su fizika ir chemija.

Šiame straipsnyje apžvelgsime tris mokslo technikas, kuriomis naudodamiesi nemažai menininkų sukūrė savo šedevrus. Taigi, pirmyn!

Spalvų teorija ir puantilizmas tapyboje

Prancūzų chemikas Michelis Eugène'as Chevreulis (1786-1824) eksperimentavo su spalvomis, kontrastu ir gretimų spalvų poveikiu žmogaus regėjimo suvokimui. Jo atradimai padėjo pagrindą spalvų teorijai ir paskatino sukurti spalvų ratą.

Spalvų teorija:

Po to kai M.E.Chevreulis tapo „Gobelins Royal Tapestry works“ direktoriumi Paryžiuje, viena iš jo užduočių buvo nagrinėti skundus dėl spalvų nenuoseklumo dažytuose audiniuose. M.E.Chevreulis nustatė, kad audinio spalva gali pasikeisti, kai keičiasi šalia esančios spalvos – tačiau tai yra optinis efektas, o ne dažymo defektas. 1839 m. jis išleido knygą apie „vienalaikį spalvų kontrastą“.

Perskaitęs Chevreulio knygą apie spalvų kontrastą, prancūzų dailininkas Georgesas Seuratas (1859-1891) pradėjo vystyti du naujus tapybos metodus: divizionizmą (kitaip chromoliuminarizmą) ir puantilizmą (pranc. pointillisme). Novatoriškų spalvų teorijų vedamas, dailininkas sukūrė savo šedevrą „Sekmadienio popietė La Grande Jatte saloje“ (pranc. Un dimanche après-midi à l'Île de la Grande Jatte, 1884–1886).

Šių dviejų tapybos metodų esmė priklauso nuo žiūrovo akių ir smegenų įgimto gebėjimo sulieti spalvų dėmes į platesnį tonų diapazoną. Kitaip sakant, spalvų sujungimas vyksta žiūrovui žiūrint į paveikslą, o ne tapytojui fiziškai maišant dažus ant paletės.

Paulo Signaco 1863-1935) paveikslo „Moterys prie šulinio“ (pranc. Femmes au puits, 1892) spalvų detalė:

Pavyzdžiui, sultinga, tamsiai žalia spalva (angl. sap green) gaunama iš tam tikrų atspalvių geltonos, mėlynos ir tamsiai raudonos spalvų, vyraujant mėlynai, o deginta siena (angl. burnt sienna) – iš oranžinės ir violetinės spalvų.

Divisionizmas, pagrįstas spalvų teorija, yra labiau techninis to paties metodo variantas, kai tapoma dideliais į kubą panašiais potėpiais – o puantilizmas yra labiau orientuotas į specifinį stilių, kai tapoma mažais taškeliais ar potėpiais, kurie susijungia į vieną, nedalomą visumą. Šias tapybos technikas savo kūryboje vėliau pritaikė Vincentas van Goghas, Pablo Picasso, Henri Matisse'as, Andy Warholas, Roy'us Lichtensteinas ir daugelis kitų menininkų.

Georgeso Seurato paveikslas „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“:

Matematika ir geometrija grafikoje

Mauritsas Cornelisas Escheris (1898-1972) yra vienas iš garsiausių ir labiausiai reprodukuojamų XX a. moderniojo meno grafikų. Olandų grafikas taip pat yra žinomas savo knygų iliustravimo, medžio graviūrų, gobelenų, freskų ir pašto ženklų dizaino darbais. Jis kūrė realių objektų, pereinančių į kitus objektus, optinės apgaulės efektus sukuriančius kūrinius. M.C.Escheris taip pat tyrinėjo begalybės, sudėtingų architektūrinių labirintų, apimančių perspektyvinius žaidimus, ir neįmanomų erdvių vaizdavimą.

Geras geometrijos ir matematinių sąvokų supratimas leido M.C.Escheriui įgyvendinti kylančias matematikos pasaulio idėjas savo meno kūriniuose. Nors pats jis nebuvo matematikas, neretai pasiskolindavo idėjas iš matematikos pasaulio, sekė mokslines publikacijas šioje srityje. Beje, sulaukus pripažinimo meno srityje, tuometiniai matematikai neretai kreipėsi į M.C.Escherį profesinių patarimų ir kviesdavo į mokslo diskusijas.

Darbuose su perspektyva grafikas manipuliavo fiksuotais parametrais, tokiais kaip susilietimo taškai (angl. vanishing points) ir gravitacija. Taip, „Spausdinių galerija“ (angl. Print Gallery, 1956) iškreipia perspektyvą, visiškai pašalindama fiksuotų susilietimo taškų parametrus. M.C.Escheris sukuria vaizdą, kuriame vidus (paveikslo kairėje), tampa išore (dešinėje).

„Spausdinių galerija“, M.C.Escheris:

Šiam darbui būdingi bendri principai su neįmanomomis formomis, kai fono komponentai tampa priekinio plano komponentais. Nors jo sukurtos perspektyvos gali atrodyti nerealios, jos reprezentuoja pasaulį, kuriame galioja jo taisyklės.

Savo darbuose dailininkas naudojo ir žinias apie daugiasienius, kitaip Platono kūnus (angl. Platonic solids arba regular solids). Nors kristalinėse struktūrose natūraliai susidaro teseliuojantys12 daugiakampiai, jie taip pat gali būti kartojami, kad susidarytų kietųjų medžiagų paviršius. Tai ir buvo M.C.Escherio didelio įkvėpimo šaltinis.

Penki Platono kūnai (tetraedras, kubas, oktaedras, dodekahedronas ir ikozaedras) ir jų vaizdai 2D plokštumoje:

M.C.Escheris eksperimentavo derindamas šias formas, kad sukurtų naujas. Pagrindinę „Žvaigždžių“ (angl. Stars, 1948) formą sudaro trys susipynę oktaedrai.

„Žvaigždės“, M.C.Escheris:

Dailininko susidomėjimas šviesos atspindžiu atskleidė ne tik paties objekto, bet ir jį supančių objektų formą. „Trys sferos II“ (angl. Three shperes II, 1946) parodo, kad identiškų formų objektų išvaizda skiriasi dėl to, kad šviesa nevienodai atsispindi nuo skirtingų paviršių. Centrinė sfera atspindi visą aplinką, o dešinėje esanti sfera neatspindi nieko.

„Trys sferos II“, M.C.Escheris:

M.C.Escheris tyrinėjo begalybę taikydamas ir manipuliuodamas matematiniais principais. Kanados geometro Haroldo Scotto MacDonaldo Coxeterio (1907-2003) hiperbolinės geometrijos leidinyje pademonstravo begalybę grafine prasme. Kai trikampiai pasiekia apskritimo kraštą, jie tampa be galo maži. Šis leidinys kartu su vėlesniu M.C.Escherio ir H.S.Coxeterio susirašinėjimu padėjo sukurti darbų seriją „Apskritimo riba“ (angl. Circle limit, 1969). Tačiau vietoj trikampių M.C.Escheris panaudojo savo teseliacijas. 1997 m. H.S.Coxeteris paskelbė straipsnį, kuriame įrodė, kad 1958 m. M.C.Escherio medžio raižinys „Circle Limit III“ buvo matematiškai tobulas.

Išmanūs Renesanso dailininkų prietaisai

Camera obscura arba Pinhole (iš lotynų – tamsus kambarys) – tai optinis įrenginys, kuriame pro mažą skylutę įsiskverbianti šviesa ant visiškai tamsios patalpos sienos projektuoja apverstą vaizdą. Metodas naudotas dailininkų ir turėjęs įtakos fotografijos atsiradimui.

Kinų filosofas Mo Ti (angl. Mozi) buvo pirmasis žmogus, aprašęs camera obscura, kuri vėliau buvo tyrinėta graikų filosofo Aristotelio. XI amžiuje, mokslininkas ir filosofas Ibn al-Haytamas (taip pat žinomas kaip Alhazenas) pasiūlė, kad ekranas galėtų būti naudojamas išoriniam vaizdui projektuoti. Leonardas da Vinci, susipažinęs su Alhazeno darbais, paskelbė pirmąjį nuoseklų camera obscura aprašymą savo veikale „Codex Atlanticus“ (1502).

Camera obscura principas, kaip parodyta Jameso Ayscougho knygoje „Trumpas pasakojimas apie akis ir regėjimo prigimtį“, (1755):

2001 m. garsus britų menininkas Davidas Hockney (gimęs 1937) išleido savo knygą „Slaptos žinios“, kurioje teigiama, kad daugelis didžiųjų Renesanso epochos meistrų ir dar ankstesnių menininkų, įskaitant Johannesą Vermeerį, Caravaggio, Leonardą da Vinci ir Jeaną Ingresas, naudojo optinius prietaisus – tokius kaip camera obscura – ir įgaubtus veidrodžius, kad padėtų jiems sukurti tikslią kompozicijų perspektyvą. Savo tyrimų metu D.Hockney bendradarbiavo su fiziku ir meno teoretiku Charlesu M.Falco). D.Hockney teorija, oficialiai vadinama Hockney-Falco teze, teigia, kad realizmo pažangą Vakarų mene nuo Renesanso laikų lėmė mechaninė optika – o ne tuometinių menininkų tobuli tapybos įgūdžiai ir gebėjimai.

Jano van Eycko „Arnolfini portretas“ (1434) yra vienas pagrindinių to pavyzdžių. Šis paveikslas atskleidžia trimatiškumą, individualumą ir psichologinį gylį, kurio nepastebėta ankstesniuose dailininko paveiksluose, o D.Hockney ir C.M.Falco yra įsitikinę, kad tai iš dalies yra dėl J. van Eycko naudojamų optinių prietaisų.

Jano van Eycko paveikslas „Arnolfini portretas“:

Epilogas

Menas ir mokslas visada ėjo ir eina greta. Pasiekimai moksle suteikia įrankius ir galimybes menininkams kurti ir ieškoti naujų būdų perteikti mus supantį pasaulį per meno prizme. Tuo tarpu neretai praėjus kokiam šimtmečiui, futuristiniai menininkų darbai įkvepia mokslininkus įgyvendinti fantazijas ir utopines idėjas, atvaizduotas meno kūriniuose.

Jei jau susiejote savo profesinę karjerą su tiksliais mokslais, o viduje knibžda „kūrėjas“ – jūsų profesinės žinios ir patirtis gali tapti unikaliu, tik jums suteiktu įrankiu bandymuose mene. O jei susidomėję, skaitote šį straipsnį iš meno parapijos – gal būt atėjo laikas panarplioti chemijos vadovėlį?

Straipsnio autorė – dr. Alisa Palavenienė. Autorės Instagram paskyra @alisa_mgzn.

Šaltiniai:

Pastaba: Manoma, kad mažos raiškos meno kūrinių vaizdų naudojimas kritiškai komentuojant aptariamą kūrinį, meno kūrinio meninį žanrą ar techniką arba mokyklą, kuriai menininkas priklauso, laikomas sąžiningu naudojimu (angl. fair use).

  1. When Art and Science Meet: Georges Seurat, 2018, šaltinis
  2. Spalvų teorija, šaltinis.
  3. Scientist of the Day – Michel Chevreul, 2016, šaltinis.
  4. Iliustracija „Paul Signac Femmes au puits 1892“, failas perdarytas, kad būtų galima atskirti detales
  5. How a Chemist Sparked an Art Movement, 2010, šaltinis.
  6. Puantilizmas, šaltinis.
  7. Divisionism, šaltinis.
  8. Iliustracija „Sunday Afternoon on the Island of La Grande Jatte“, šaltinis.
  9. Maurits Cornelis Escher, šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Maurits_Cornelis_Escher
  10. M.C.Escher — Life and Work, šaltinis.
  11. Iliustracija „Print gallery“, šaltinis.
  12. Teseliacija yra paviršiaus, dažnai plokštumos, padengimas be persidengimų ir tarpų, naudojant vieną ar daugiau geometrinių formų. Pavyzdžiui: mozaika, plytelių ar parketo klojimas.
  13. Dodekahedrono 3D paveikslėlis – Leonardo da Vinčio iliustracija iš Luca Pacioli veikalo „ Divina proportione „ (liet. „Aukso pjūvis“, 1509), šaltinis.
  14. Review: The amazing world of M C Escher, 2015-2016, šaltinis.
  15. H.S.M. Coxeter, 2022, šaltinis.
  16. Camera obscura, šaltinis.
  17. Illustration of the camera obscura principle from James Ayscough's A short account of the eye and nature of vision (1755 fourth edition), šaltinis.
  18. Agents of Change: Camera Obscura, šaltinis.
  19. The Camera Obscura and Painting, 2019, šaltinis.
  20. The Arnolfini Portrait, Jan van Eyck, oil on oak, 1434. National Gallery, London, šaltinis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.