Nedaugelis žmonių grupių turi didesnę įtaką anglų vaizduotei nei anglosaksai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jie pasirodė I mūsų eros tūkstantmetyje, Romos imperijai pasitraukus iš Britanijos – ir istorikų nuomone, jie atliko pagrindinį vaidmenį kuriant viduramžių Anglijos visuomenę. Tačiau ar tai buvo grupė, įsiveržusi į Britaniją iš žemyninės Europos? O gal istorija slepia ir kitą paaiškinimą?
Biologinė antropologė Alice Roberts savo naujoje įtraukiančioje knygoje „Buried“ negali iki galo atsakyti į šį klausimą – tačiau tampa aišku, kad taip yra dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių.
„Buried“ kažkuria prasme yra praėjusių metų knygos „Ancestors“ tęsinys. Abiejose knygose A.Roberts kiekvieną skyrių skiria vienam kapui, jame rastiems žmonėms ir daiktams bei tam, ką jie gali papasakoti apie senovės britų tautą.
Tačiau „Ancestors“ buvo skirti priešistoriniams palaidojimams, kurių amžius dažnai siekia daug tūkstančių metų, o „Buried“ – I mūsų eros tūkstantmečiui, t.y. laikotarpiui, kai nenusisekė romėnų vykdytas užkariavimas.
Paskutiniame skyriuje A.Roberts sujungia savo istorijas į bendrą pasakojimą apie laikotarpį po romėnų valdymo Britanijoje. Pagrindinis jos rūpestis – iš keleto gana dalinių istorinių šaltinių perimta idėja, kad anglosaksai į Britaniją įsiveržė iš dabartinės Vokietijos.
Įrodymai, kad tai buvo kultūrinis pokytis, yra nepaneigiami – tačiau tokie pokyčiai gali įvykti ir kitais būdais, o ne smurtiniais užkariavimais. Alternatyva yra ta, kad Europoje atsirado keletas kultūrinės elgsenos formų, kurias dabar vadiname anglosaksiškomis. Jos buvo perduodamos į Britaniją iš lūpų į lūpas, ir nereikėjo migracijos. Istorija nėra tvarkingas dalykas – todėl visa tai galėjo lemti ir viena, ir kita.
A.Roberts paaiškina, kaip vykdė savo tyrimus: siuntė kaulų mėginius iš kapų į projektą „Thousand Ancient Genomes“, kurį 2019 m. įsteigė genetikas Pontusas Skoglundas iš Franciso Cricko instituto Londone. Tačiau prasidėjus COVID-19 pandemijai, institutas sustabdė visus su koronavirusais nesusijusius darbus, todėl A.Roberts neturėjo genetinių duomenų, kurie būtų leidę patikrinti jos idėjas.
Laimei, net ir be genetinių tyrimų, „Buried“ yra puiki knyga. A.Roberts aptaria palaidojimus, kuriuose susilieja pusė tuzino mokslo sričių, tačiau pasakojimas nė kiek nesvyruoja: bet kokie perėjimai tarp kalbų apie kaulų formas ir ankstyvųjų viduramžių rankraščių atliekami sumaniai. Ši knyga kažkiek primena ir Oliverio Sackso knygas apie neuropsichiatrines ligas, kuriose griežta biologijos analizė derinama su švelniu humanizmu ir empatija.
Parengta pagal „New Scientist“.
