7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo netoli Nurdağıo miesto Turkijos pietuose, ir kurį sukėlė 100 km plyšys tarp Anatolijos ir Arabijos tektoninių plokščių, pirmadienį 4 val. 15 supurtė žemę – sugriaudamas pastatus ir tūkstančius žmonių palikdamas įstrigusius po griuvėsiais.
Vykstant skubiems paieškos ir gelbėjimo darbams, keli požeminiai smūgiai (įskaitant beveik tokio pat stiprumo, kaip ir pirminis žemės drebėjimas) dar labiau padidino sugriovimus. Dėl didėjančio žuvusiųjų skaičiaus šis drebėjimas jau tapo vienu iš daugiausiai aukų pareikalavusių žemės drebėjimų.
Pagal žuvusiųjų skaičių Nurdagio žemės drebėjimas yra trečias pagal aukų skaičių Turkijoje per pastarąjį šimtmetį: jį lenkia tik 1999 m. Izmito žemės drebėjimas, per kurį žuvo daugiau kaip 17 000 žmonių, ir 1939 m. Erzincano žemės drebėjimas, per kurį žuvo beveik 33 000 žmonių.
Tačiau kodėl žemės drebėjimai šiame regione gali būti tokie mirtini? Atsakymas sudėtingoje plokščių tektonikoje, minkštame dirvožemyje ir žemės drebėjimams neatsparių pastatų konstrukcijoje.
Pietryčių Turkijai ir šiaurės vakarų Sirijai yra būdingas pavojingas seisminis aktyvumas, nes šios teritorijos yra trijų didžiulių tektoninių plokščių – Afrikos, Anatolijos ir Arabijos – sandūroje, kurių susidūrimai ir susikirtimai sukelia žemės drebėjimus.
Pirmadienio drebėjimas greičiausiai įvyko Rytų Anatolijos lūžyje, kuriame dėl trinties buvo „sukibusios“ Arabijos ir Anatolijos plokštės. Daugelį dešimtmečių joms lėtai traukiantis priešingomis kryptimis, tarp abiejų plokščių susikaupė tokia didelė įtampa, kad plokštėms staiga horizontaliai prasilenkus vienai su kita, energija buvo išlaisvinta seisminių bangų pavidalu.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad įtampa lūžyje galėjo kauptis šimtmečius.
„GPS rodo, kad Rytų Anatolijos lūžyje blokai vienas kito atžvilgiu juda apie 15 milimetrų per metus. Šis judėjimas tempia plutą skersai lūžio, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Cornello universiteto (JAV) Žemės ir atmosferos mokslų docentė Judith Hubbard. – Šiandieninis drebėjimas pasivijo maždaug 300 metų trukusį lėtą tempimą“.
Įtrūkus lūžiui, katastrofišką žemės drebėjimo poveikį padidino keli veiksniai. Rytų Anatolijos lūžis vingiuoja po tankiai apgyvendintu regionu, o pirmadienio drebėjimo epicentras buvo negiliai, vos 18 km po Žemės paviršiumi. Tai reiškia, kad žemės drebėjimo seisminių bangų energija prieš pasiekdama žmonių namus nespėjo išsisklaidyti.
Kai pastatai sudrebėjo, dėl minkšto nuosėdinio regiono dirvožemio jie drebėjo stipriau ir turėjo didesnę tikimybę sugriūti nei tuo atveju, jei jų pamatai stovėtų ant uolienų. JAV Geologijos tarnybos (USGS) duomenimis, Nurdagio dirvožemis yra pakankamai drėgnas ir per smarkius žemės drebėjimo virpesius jis elgėsi labiau kaip skystis, o ne kaip kietas kūnas.
Kitos priežastys, kodėl žemės drebėjimas buvo toks mirtinas, yra pastatų vientisumas ir paros laikas, kai įvyko žemės drebėjimas. Kadangi drebėjimas įvyko paryčiais, žmonės daugiausia miegojo ir turėjo mažai galimybių pabėgti iš griūvančių pastatų, kurių daugelis buvo nepakankamai atsparūs žemės drebėjimui.
„Sunku stebėti šią tragediją – ypač dėl to, kad jau seniai žinome, jog pastatai šiame regione nebuvo suprojektuoti taip, kad būtų atsparūs žemės drebėjimams“, – sako USGS mokslininkas Davidas Waldas. – Tokio stiprumo žemės drebėjimas gali padaryti žalos bet kurioje pasaulio vietoje, tačiau daugelis šio regiono statinių yra ypač pažeidžiami“.
Po 1999 m. Izmito žemės drebėjimo buvo sugriežtintos statybos taisyklės – siekiant, kad šiuolaikiniai Turkijos statiniai būtų atsparūs žemės drebėjimams. Tačiau daugelis senesnių pastatų, kuriuose dažnai gyvena skurdesnių ir tankiau apgyvendintų rajonų gyventojai, buvo pastatyti prieš įsigaliojant šioms taisyklėms. Po žemės drebėjimo kai kurie iš šių pastatų sugriuvo kaip kortos – viršutiniai aukštai griuvo tiesiai ant apatinių, todėl išgelbėti juose prispaustus žmones buvo beveik neįmanoma.
„Šis įvykis primena, kad žemės drebėjimų atžvilgiu šis regionas yra labai fiziškai pažeidžiamas. Kadangi Sirija ir Turkija yra netoli tiek konvergencijos, tiek smūgio ir pasislinkimo ribų, žemės drebėjimai vyksta reguliariai, ir tai reikia įtraukti į abiejų šalių nelaimių valdymo sistemas“, – teigia Jungtinės Karalystės Bornmuto universiteto nelaimių valdymo ekspertas Henry Bangas. – Mokantis iš šios patirties, prioritetas turėtų būti regione esamų pastatų modernizavimas, kad jie būtų atsparūs žemės drebėjimams“.
Parengta pagal „Live Science“.
