Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime teigiama, kad tai pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko sėkmingai išskirti DNR iš priešistorinio artefakto naudojant naujai sukurtą išskyrimo metodą.
2019 m. archeologai aptiko nykščio dydžio pakabuką, užkastą Denisovo urve Altajaus kalnuose pietų Sibire. Šis urvas garsėja tuo, kad kaip rodo fosilijų ir DNR pėdsakai, čia kadaise gyveno neandertaliečiai, paslaptingieji denisoviečiai ir net šiuolaikiniai žmonės. Ir šis pakabukas yra dar vienas įrodymas, kad urve gyveno žmonės. Maždaug 2 cm ilgio elnio dantyje yra viena skylė, kuri greičiausiai buvo išgręžta, kad papuošalo ar talismano nešiotojas galėtų pasikabinti jį ant kaklo.
Kadangi dantys yra labai porėti, juose, palyginti su kitomis medžiagomis, dažniau lieka DNR pėdsakų – pavyzdžiui, iš odos ląstelių ar prakaito – todėl tarptautinė mokslininkų komanda galėjo išbandyti naująjį metodą. Pranešime teigiama, kad norėdami padėti „išsaugoti artefakto vientisumą“ izoliuojant DNR, mokslininkai sukūrė sukūrė nedestruktyvų metodą.
Taikant šį naująjį metodą, minkšta mentele buvo kruopščiai pašalintos visos urve likusios nuosėdos ir tik tada artefaktas panardintas į buferinę natrio fosfato vonelę, kurioje senovinė DNR išsiskyrė palaipsniui, pradedant nuo paviršiaus, o vėliau – iš gilesnių danties sluoksnių. Tada tyrėjai palaipsniui didino skysčio temperatūrą, pradėdami nuo kambario temperatūros, ir kelis kartus keitė skystį – kol iš artefakto išsiskyrė žmogaus ir elnio DNR, teigiama tyrime.
„Žmogaus DNR kiekis, [išgautas] taikant šį metodą, buvo pribloškiantis, – sako Leipcigo Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto (Vokietija) doktorantė bei tyrimo autorė Elena Essel. – Tikėjausi gauti tik šiek tiek žmogaus DNR, tačiau gavome daugiau nei pakankamai, kad galėtume atskirti žmogaus ir gyvūno DNR“.
Nors tyrėja sako, kad norint sužinoti konkretų DNR šaltinį – ar tai būtų prakaitas, ar kraujas, ar kita biologinė forma – reikės atlikti papildomus tyrimus, mokslininkai jau galėjo palyginti DNR su žinomomis žmonių populiacijomis ir nustatė, kad tiek moteris, tiek elnias – vadinamasis wapiti (Cervus canadensis) – gyveno maždaug prieš 19 000–25 000 metų ir kad moteris buvo kilusi iš Sibiro.
„Laiko požiūriu viskas atitinka, – pastebi doktorantė, – o geografine prasme vieta, kurioje buvo rastas artefaktas, yra tinkama“.
E.Essel mano, kad šį naująjį DNR išskyrimo metodą būtų galima naudoti tiriant įvairius senovinius artefaktus, įskaitant įrankius, papuošalus ir kitus daiktus, prie kurių kažkada prisilietė žmonės.
„Manome, kad šiuo metodu galime išgauti DNR iš visų rūšių artefaktų“, – teigia mokslininkė. Tačiau svarbu, kad archeologai ne tik laboratorijoje, bet ir kasinėjimų metu dėvėtų tinkamą įrangą, pavyzdžiui, „pirštines ir kaukes, kad išvengtų kryžminio užteršimo savo pačių DNR“.
Parengta pagal „Live Science“.
