Remdamiesi artefaktų stiliumi, tyrėjai mano, kad Te'omimo oloje, esančioje maždaug už 30 km į vakarus nuo Jeruzalės, nuo II iki IV mūsų eros amžiaus buvo atliekami šiurpą keliantys ritualai.
Pasak Izraelio Bar-Ilano universiteto archeologo Boazo Zissu, daugumą regione gyvenusių žydų valdančioji Romos imperija išnaikino arba ištrėmė po 132–136 m. vykusio žydų sukilimo, vadinamo Bar Kochbos sukilimu.
Tuomet romėnai vėl apgyvendino regioną žmonėmis iš kitų savo imperijos dalių – greičiausiai iš Sirijos, Anatolijos ir Egipto, sako B.Zissu.
„Į teritoriją, kuri anksčiau buvo Judėja, o dabar – Sirijos Palestina, atvyko nauji pagoniški gyventojai“, – aiškina archeologas. – Jie atsinešė su savimi naujus papročius ir, matyt, nekromantijos idėją“.
B.Zissu kartu su archeologu Eitanu Kleinu iš Izraelio senienų valdybos yra žurnale „Harvard Theological Review“ paskelbto naujo tyrimo autorius. Tyrime aprašomi urve aptikti daiktai: daugiau kaip 120 aliejinių lempų, kirvių ir iečių fragmentai bei trys žmogaus kaukolės.
Bendravimas su mirusiaisiais
Didžiuliame Te'Omimo urve žmonės lankėsi nuo priešistorinių laikų, o žydų sukilėliai per Bar Kochbos sukilimą naudojo jį kaip slėptuvę nuo romėnų.
Kasinėjimų metu tyrėjai aptiko tris to meto aukso ir sidabro monetų lobius. Urvo gilumoje esantis retos kalcito alebastro uolienos klodas taip pat kažkada buvo kasamas, galbūt vertingiems meno kūriniams kurti.
Aliejinių lempų stiliai ir kai kurios paslėptos monetos leidžia manyti, kad urvas tapo nekromantijos vieta, kai nauji atvykėliai į vietovę atsivežė savo tradicinius ritualus.
Romos imperijoje nekromantija buvo laikoma blogiu ir dažnai draudžiama. Vis dėlto daugelyje senovės miestų buvo slaptų „orakulų“ vietų, kur žmonės tikėjo galintys kalbėtis su mirusiaisiais. Viena iš tokių vietų tapo ši ola.
„Ten jie rado puikias sąlygas, – pasakoja B.Zissu. – [urvas yra] šiek tiek atokiau, bet ne taip toli nuo pagrindinio kelio. Jis gilus, bet nelabai gilus, o jo gale yra gili šachta, kurią jie laikė jungtimi su požeminiu pasauliu“.
Senoviniai ritualai
Žibintai, žmonių kaukolės ir ginklų dalys buvo įstrigę didžiulės olos plyšiuose – dažnai taip giliai, kad tyrėjams prireikė ilgų lazdų su kabliais ant galų, kad juos ištrauktų. Tikėtina, kad senovės žmonės juos ten padėjo taip pat naudodamiesi lazdomis, mano archeologas.
Plyšiai yra per gilūs, kad aliejinės lempos galėtų skleisti daug šviesos, todėl tyrėjai iš pradžių manė, kad tai chtoniškojo kulto – su požemio dvasiomis susijusių ritualų – artefaktai.
Tačiau plyšiuose taip pat aptiktos kaukolės leidžia manyti, kad tikrasis tikslas buvo pabandyti pasikalbėti su mirusiaisiais – kurie, kaip spėjama, galėjo nuspėti ateitį, sako B.Zissu.
Asmenų kaulai kartais būdavo naudojami bandant užmegzti ryšį su tuo žmogumi po jo mirties, o liepsnelių mirgėjimas galėjo būti interpretuojamas kaip jų žinutės iš požeminio pasaulio, rašo tyrimo autoriai.
„Šis urvas yra svarbus įrodymas, liudijantis ir religinių praktikų įvairovę Romos laikotarpiu, ir ryškų kontrastą tarp Romos laikotarpio politeistų religinio urvų naudojimo ir ankstyviausių krikščionių urvų bažnyčių Šventojoje Žemėje“, – sako tyrime nedalyvavęs archeologas Kenas Darkas iš Londono Karališkojo koledžo.
Tyrėjai taip pat cituoja daugybę to paties laikmečio istorinių šaltinių, kuriuose užsimenama apie kalbėjimosi su mirusiaisiais praktiką. Jie daro išvadą, kad ginklų išdėstymas buvo bandymas apsisaugoti nuo piktųjų dvasių.
Parengta pagal „Live Science“ ir Phys.org
