Kitaip tariant, kokio dydžio buvo mūsų paskutinis bendras protėvis (angl. last common ancestor, LCA) ir kaip (remiantis dabar turimais įrodymais) atrodė jo kaukolė, smegenys, kojos, rankos ir net pirštai?
Visų atsakymų neturime. Tačiau artimiausi šiandien gyvenantys atitikmenys gali būti gorilos ir šimpanzės.
Pasak Niujorko universiteto Hunterio koledžo paleoantropologo Christopherio Gilberto, vienas iš didžiausių nežinomųjų yra LCA dydis. Taip yra todėl, kad beždžionių fosilijų iš laikotarpio, kuriuo gyveno LCA, yra nedaug, pažymima 2017 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime.
Ankstyvosios (arba „kamieninės“) beždžionės apima didelį kūno dydžių spektrą – nuo mažų gibonų dydžio rūšių iki didesnių primatų, artėjančių prie gorilos dydžio – todėl sunku tiksliai nustatyti LCA dydį, jei geriau nesuprantami šių rūšių evoliuciniai ryšiai ir istorija, sako Ch.Gilbertas, kuris yra vienas iš „Nature“ publikuoto tyrimo autorių.
Kyburiuodavo medžiuose ar vaikščiojo?
Dabartiniai duomenys rodo, kad LCA greičiausiai buvo keturkojis gyvūnas. Fosilijos rodo, kad kamieninės beždžionės gebėjo laipioti vertikaliai ir naudodamosi rankomis, panašiai kaip šiuolaikiniai žmonės kad gali naudoti rankas kabėjimui ant medžių šakų. Tačiau skirtingai nei visos kitos beždžionės, kurios mieliau leidžia laiką kabodamos po medžių šakomis arba tarp jų, bent jau kai kurios kamieninės beždžionės nebuvo specializuotos kabėjimui, neturėjo tokių prisitaikymų, kaip ilgi, labai išlenkti rankų ir kojų pirštai, labai judrūs riešai, pečių ir klubų sąnariai. Tai reiškia, kad LCA taip pat negalėjo būti specializuotos kaboti, sako Ch.Gilbertas.
Kai kurie tyrėjai kartais spėliojo, kad „LCA galbūt buvo dvikojis“, judantis kaip žmogus, pasakoja Washingtono universiteto Sent Luise (JAV) paleoantropologas Thomasas Cody Prangas. Tačiau kadangi LCA buvo keturkojis kaip ir kiti primatai, tikėtina, kad jis nevaikščiojo dviem kojomis – o naudojosi visomis keturiomis.
Galva, pečiai, keliai ir kojų pirštai
Kamieninės beždžionės pasižymėjo įvairiomis galvos formomis. Kai kurių kaukolės buvo panašios į gibonų kaukoles, o kitų snukiai buvo ilgesni, panašūs į primityviųjų beždžionių ir Senojo pasaulio beždžionių – pavyzdžiui, babuinų (Papio gentis) ir makakų (Macaca gentis) snukius, sako Ch.Gilbertas. Vis dėlto „beveik tiksliai žinome, kad LCA smegenys buvo mažesnės už žmogaus smegenis“, teigia T. C.Prangas. Kadangi tai buvo keturkojis sutvėrimas, galva nebūtų buvusi ant kūno viršaus, kaip dvikojų, o labiau išsikišusi priekį – kaip gorilos ar šimpanzės.
Ankstyvųjų beždžionių rankos ir kojos fosilijose dažnai nėra gerai išlikusios. Vis dėlto „atrodo, kad ankstyvųjų homininų [žmonių ir mūsų artimų giminaičių bei protėvių] viršutinės galūnės buvo didelės ir stipriai sudėtos, o tai siejama su priekinėmis galūnėmis paremtu judėjimu, t. y. laipiojimu ir kabėjimu, sako T.C.Prangas. Kalbant apie kojas, ankstyvieji homininai, atrodo, turėjo trumpas užpakalines galūnes, labiau panašias į žmogbeždžionių – gorilų (Gorilla gorilla ir Gorilla beringei), šimpanzių (Pan troglodytes), orangutangų (Pongo gentis) ir bonobus (Pan paniscus) – nei į žmonių, pažymi jis. Iš esmės atrodo, kad ankstyvieji homininai buvo sukurti medžių paunksmėms, o ne atviroms savanoms.
Kalbant apie rankas, 2021 m. žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime T.C.Prangas su kolegomis išanalizavo 4,4 mln. metų senumo ankstyvąjį fosilinį homininą Ardipithecus – ir nustatė, kad jo ranka „iš visų tebegyvenančių žmonių, beždžionių ir žmogbeždžionių buvo panašiausia į šimpanzių ir bonobų ranką“. Tai savo ruožtu gali reikšti, kad LCA turėjo ilgus, lenktus pirštų kaulus.
Žmonės, šimpanzės, gorilos ir bonobai vaikšto kulnais priliesdami žemę – todėl galima daryti prielaidą, kad LCA vaikščiojo taip pat, sakė T.C.Prangas.
Ši judėjimo forma taip pat dažnai siejama su kitais tebegyvenančių Afrikos beždžionių – gorilų, šimpanzių ir bonobų – bruožais, tokiais kaip krumplių naudojimas vaikštant, ir evoliuciškai susiformavusia adaptacija laipioti vertikaliai.
„Visi bruožai, kuriuos galime pagrįstai ištirti, leidžia manyti, kad ankstyviausiems homininams, taigi tikriausiai ir LCA, buvo būdingi tie patys šio adaptyvaus paketo komponentai“, – aiškina T.C.Prangas. – LCA nebuvo nei gorila, nei šimpanzė, tačiau iš visų žinomų primatų jis greičiausiai buvo panašiausias į gorilas ir šimpanzes“.
Tačiau LCA išvaizda „vis dar visa tai kelia nemažai ginčų“, sako Ch.Gilbertas. Paveikslo užpildymui prireiks naujų fosilijų atradimų.
Parengta pagal „Live Science“.
