2014 m. kovo 8 d. oro bendrovės „Malaysia Airlines“ 370-asis reisas pakilo iš Kvala Lumpūro (Malaizija) į Pekiną. Maždaug po 38 minučių, skrisdamas virš Pietų Kinijos jūros lėktuvas „Boeing 777–200ER“, kuriame buvo 227 keleiviai ir 12 įgulos nariai, užmezgė paskutinį radijo ryšį.
Po kelių minučių orlaivis dingo iš oro eismo kontrolės centro radarų, o Malaizijos kariniai radarai jį sekė dar valandą – jis nukrypo nuo suplanuoto kurso ir, prieš dingdamas iš veikimo zonos, pasuko į vakarus virš Malajų pusiasalio ir Andamanų jūros. Vėliau „Inmarsat“ palydovo duomenys rodė, kad jis skrido į pietvakarius virš Indijos vandenyno.
Kas tiksliai nutiko MAF370, iki šiol lieka paslaptis. Dėl tvirtų įrodymų trūkumo kilo daugybė išradingų hipotezių apie lėktuvo likimą.
Tarp šių idėjų buvo teroristinis išpuolis, Šiaurės Korėjos įvykdytas lėktuvo užgrobimas, pasikėsinimas į vieną iš keleivių, slaptas nukreipimas į JAV oro pajėgų bazę Diego Garsijoje, vieno iš įgulos narių savižudybė, tyčinis ar atsitiktinis numušimas, kibernetinė ataka ir kraštutiniai teiginiai apie meteorus, juodąsias skyles ir ateivių pagrobimus.
Atsakymus būtų galima rasti, jei lainerį pavyktų rasti 72,4 mln. km² ploto Indijos vandenyne, tačiau per ketverius metus trukusias plataus masto paieškas naudojant sonarus, povandeninius laivus ir kitus aukštųjų technologijų metodus nieko nepavyko rasti.
Dabar JAV Geomokslų mokyklos docentas Gregory Herbertas pasiūlė naują paieškos metodą, paremtą ūsakojais. Praėjus maždaug metams po katastrofos, MAF370 nuolaužos, tarp jų ir flaperonas, buvo išplautos į Reunjono salos prie Afrikos krantų pakrantę. Ypač įdomu buvo tai, kad flaperone gyveno kelių kartų ūsakojų – vadinamų Lepas anatifera – kolonija.
Anot G. Herberto, šie ūsakojai kasdien papildo savo kiautus sluoksniais, o kiauto absorbuojamų deguonies izotopų santykis kinta priklausomai nuo vandens paviršiaus temperatūros. Be to, kai kurie ūsakojai buvo tokie dideli, kad galėjo kolonizuoti nuolaužas netrukus po katastrofos.
Išmatavę laboratorijoje kontroliuojamomis sąlygomis užaugintų ūsakojų absorbuojamų deguonies izotopų kiekį, G.Herbertas ir jo komanda galėjo sujungti kiauto sluoksniuose užfiksuotus vandens temperatūros matavimus ir pritaikyti juos okeanografiniam modeliavimui.
Kitaip tariant, dideli paviršinio vandens temperatūros svyravimai Indijos vandenyne buvo užfiksuoti kriauklės ir, leido komandai ir Golvėjaus universiteto okeanografams atsekti nuolaužų dreifo kelią iki jų šaltinio.
Kadangi nebuvo galima ištirti didžiausių ūsakojų, katastrofos vieta vis dar nežinoma, tačiau naujasis metodas gali padėti bent jau susiaurinti būsimas paieškas iki mažesnės teritorijos.
„Lėktuvas dingo daugiau nei prieš devynerius metus, o mes visi dirbome siekdami pasiūlyti naują metodą, kuris padėtų atnaujinti 2017 m. sausį nutrauktą paiešką ir kuris galbūt padėtų šiek tiek apraminti dešimtis dingusio lėktuvo keleivių šeimų“, – sakė geochemijos doktorantas Nasseras Al-Qattanas, padėjęs analizuoti ūsakojus.
Tyrimas paskelbtas žurnale „AGU Advances“.
Parengta pagal „New Atlas“.
