Kokie geologiniai veiksniai lėmė šį žemės drebėjimą?
Žemės paviršių sudaro kelios tektoninės plokštės – dideli planetos išorinio sluoksnio segmentai, kurie juda vienas prieš kitą. Šis judėjimas lemia įvairius geologinius reiškinius – tokius kaip žemės drebėjimus, ugnikalnius, kalnų ir vandenynų baseinų formavimąsi.
Tektoninis aktyvumas Maroke pirmiausia susijęs su Eurazijos ir Nubijos (Afrikos) plokščių susiliejimu. Eurazijos plokštei spaudžiant Nubijos plokštę, susiformavo Atlaso kalnai, nusidriekę per Maroką, Alžyrą ir Tunisą. Būtent šiuose kalnuose buvo neseniai įvykusio žemės drebėjimo epicentras.
Šiuo metu dėl plokščių susidūrimų Atlaso kalnai traukiasi, o tai paaiškina šios vietovės seisminį aktyvumą. Tai žinome iš GPS matavimų duomenų, kurie rodo, kad plokštės kasmet viena prie kitos priartėja maždaug 1 milimetru.
Šis priartėjimas ir spaudimas sukelia vadinamuosius sprūdžius (angl. fault), didžiulę trintį tarp plokščių. Tikėtina, kad šie sprūdžiai ir sukėlė šį žemės drebėjimą. Mokslininkai mano, kad šie sprūdžiai aktyvūs jau seniai, kelis milijonus metų.
Be to, kaip nurodė įvairūs tyrėjai, Aukštojo Atlaso kalnai pasižymi unikalia geologine savybe – išorinis ir kietasis Žemės sluoksnis, vadinamas litosfera, čia yra plonesnis nei įprastai, o kartu neįprastai pakilusi ir mantija. Visos šios ypatybės galėjo turėti įtakos šio stipraus žemės drebėjimo kilimui.
Kokia yra Maroko žemės drebėjimų istorija?
Seisminis aktyvumas ir jo reiškiniai – tokie kaip žemės drebėjimai – Maroke nėra neįprasti.
Per pastaruosius tūkstantį metų Maroką paveikę žemės drebėjimai dažniausiai vyko dviejose srityse. Viena iš jų jūroje, palei Azorų ir Gibraltaro transformacinį sprūdį ir Alborano jūrą, kita – sausumoje, palei Rifo kalnus šiaurės Maroke ir Tell Atlaso kalnų grandinę šiaurės vakarų Alžyre. Žemės drebėjimų palei Atlaso juostą yra mažiau, tačiau jie nėra neįprasti.
Pastaruoju metu Maroką labiausiai paveikė 1994, 2004 ir 2016 m. įvykę žemės drebėjimai, kurių stiprumas svyravo nuo 6,0 iki 6,3 balo. Jie įvyko seismiškai aktyviausiame Maroko regione, taip pat vakarinėje Viduržemio jūros regiono dalyje.
Dar seniau, 1960 m. vasarį įvyko pražūtingas Agadiro žemės drebėjimas, kurio stiprumas siekė 6,3 balo. Jis įvyko ties riba tarp vakarinės Aukštojo Atlaso dalies ir Anti Atlaso dalies pietuose. Turimais duomenimis, dėl šio įvykio žuvo nuo 12 000 iki 15 000 žmonių. Be to, netoli pastarojo įvykio vietos 1955 m. įvyko dar vienas žemės drebėjimas, kurio stiprumas buvo apie 5,8 balo.
Dar seniau, prieš įrengiant seismometrus, Maroke buvo užfiksuoti keli reikšmingi įvykiai. Tarp jų buvo 1624 m. Feso žemės drebėjimas, kurio stiprumas vertintinas 6,7 balo, ir 1731 m. Agadiro žemės drebėjimas, kurio stiprumas galimai siekė 6,4 balo.
Ar tai buvo galima numatyti?
Žemės drebėjimų neįmanoma nuspėti, net ir turint dabartines seismologijos žinias. Tiesą sakant, daugelis mokslininkų mano, kad to padaryti nepavyks ir ateityje. Tai, ką seismologai gali padaryti, tai identifikuoti vietoves, kuriose žemės drebėjimai labiausiai tikėtini, netgi nustatyti jų pasireiškimo tikimybę.
Tai vadiname ilgalaike prognoze, atliekama remiantis konkrečiais seisminio pavojaus regione tyrimais. Jie grindžiami žiniomis apie praeities seisminį aktyvumą teritorijoje – tiek istorinėmis, tiek instrumentinėmis, taip pat apie aktyvių tektoninių struktūrų (sprūdžių), galinčių sukelti žemės drebėjimus, egzistavimą ir žinias apie jas. Kuo daugiau žinių apie šias dvi temas – seismiškumą ir aktyvius sprūdžius regione – turėsime, tuo daugiau žinosime apie ateities seismiškumą, kuris gali pasireikšti regione – ir tuo mažesnis bus neapibrėžtumas.
Seisminio pavojaus tyrimai taip pat apima šalia žemės paviršiaus esančių dirvožemių sąlygų ir pastatų charakteristikų tyrimus. Tai padeda įvertinti galimą šių galimų žemės drebėjimų žalą.
Ką galima padaryti, kad sumažėtų būsimų žemės drebėjimų Maroke poveikis?
Geriausia priemonė, kurią turime, kad sušvelnintume žemės drebėjimų poveikį, yra patikimi seisminio pavojaus tyrimai. Jų rezultatai turi būti įtraukti į nacionalines statybos taisykles. Tokiu būdu inžinieriai galės įtraukti seisminę saugą į pastatų projektus.
Statybos kodeksuose reikia atsižvelgti į keletą veiksnių, įskaitant grunto savybes, seisminių bangų judėjimo būdą ir tai, kaip gruntas gali sustiprinti savo judėjimą žemės drebėjimo metu. Taip pat numatomus grunto virpesius, kurie turi įtakos pastatų elgsenai ir žalai. Šie veiksniai skiriasi įvairiuose miestuose, o kai kuriais atvejais ir rajonuose.
Seismologai žino, kad žemės drebėjimai žmonių nepražudo – žmones pražudo pastatai. Didelio seisminio pavojaus zonose potencialūs žudikai yra pastatai, kuriems trūksta reglamentavimo ir konstrukcinės atramos. Todėl statybos taisyklės turi būti privalomos ir periodiškai atnaujinamos.
Kadangi daugiau sužinoma apie žemės drebėjimų geologiją ir žemės drebėjimų poveikį pastatams, statybos kodeksai turėtų būti reguliariai atnaujinami. Tai geriausias būdas apsisaugoti nuo šių katastrofiškų reiškinių. Teritorijų planuotojai ir valdininkai turi tai žinoti ir į tai atsižvelgti
Parengta pagal „The Conversation“.
