Gyvūno skleidžiamas garsas paprastai priklauso nuo jo balso klostės dydžio, sako Vienos universiteto Austrijoje atstovas Christianas Herbstas. Balso klostės – tai dvi lygiųjų raumenų juostos gerklose, tuščiaviduriame vamzdyje kaklo viduryje, kuriuo sklinda oras, skleidžiantis garsus.
„Paprastai kuo didesnis gyvūnas, tuo ilgesnės balso klostės ir tuo žemesnis skleidžiamo garso dažnis“, – sako tyrėjas.
Naminių kačių, kurios sveria vos kelis kilogramus, balso klostės yra palyginti trumpos, todėl jos skleidžia aukšto dažnio garsus – pavyzdžiui, miauksėjimą. Tačiau tai nepaaiškina murkimo – elgesio, kuriuo katės dalijasi su kai kuriomis laukinėmis rūšimis – pavyzdžiui, gepardais ir lūšimis, sako Herbstas.
Mokslininkai pasiūlė, kad murkimas priklauso nuo gerklų raumenų susitraukimų, todėl tyrėjai nusprendė patikrinti šią hipotezę.
Tam jie išpjovė aštuonių naminių kačių, kurios dėl ligos buvo eutanazuotos, gerklas.
Tyrėjai nustatė, kad gerklos skleidė murkimo garsą, kai pro jas buvo praleidžiamas oras – o tai reiškia, kad raumenų susitraukimas nėra būtinas. Vietoj to garsus skleisti leido balso klostėse įsiterpęs jungiamasis audinys, kuris sumažino jų skleidžiamų garsų dažnį.
Šios jungiamojo audinio struktūros jau anksčiau buvo aptiktos katėse – tačiau niekas jų nesiejo su murkimu, sako Ch. Herbstas.
Tačiau rezultatai neatmeta galimybės, kad raumenų susitraukimas atlieka tam tikrą vaidmenį stiprinant kačių murkimo garsus, teigia tyrėjas.
Priežastis, dėl kurios katės murkia, taip pat vis dar neaiški. Kai kuriais atvejais manoma, kad murkimas yra pasitenkinimo ir paskatinimo toliau bendrauti ženklas. Taip pat manoma, kad murkimas gali veikti kaip raminantis mechanizmas – ir skatinti gijimą po sužeidimų.
Tyrimas skelbiamas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „New Scientist“.
