Tarptautinę tyrėjų komandą apėmė euforija, kamerų užfiksuotuose vaizdo įrašuose pamačius mažą, dygliuotą žinduolį.
„Šis atradimas – tai daugybės sunkaus darbo ir daugiau nei trejų su puse metų planavimo rezultatas, – aiškino Oksfordo universiteto (JK) biologas Jamesas Kemptonas.
Šį nerangų žinduolį pavyko užfiksuoti tik viena iš daugiau kaip 80-ies stebėjimo kamerų.
„Nejuokauju sakydamas, kad tai įvyko [echidnos pasebėjimas] peržiūrint paskutinę atminties kortelę iš paskutinės mūsų paimtos kameros, paskutinę ekspedicijos dieną“, – sakė J. Kemptonas.
Žemėje liko labai nedaug kiaušinius dedančių žinduolių. Tai – vienos rūšies ančiasnapis ir dar trys echidninių gyvūnų rūšys. Kiaušinius dedantys kloakiniai žinduoliai išgyveno masinį išnykimą, per kurį išnyko dinozaurai, bet dabar seniausių išlikusių Žemės žinduolių skaičius mažėja, išskyrus Australijoje gyvenančią trumpasnapę echidną (Tachyglossus aculeatus).
Labiausiai nykstantys echidinis gyvūnas yra Zaglossus Attenboroughi, pavadintas britų laidų vedėjo ir biologo Davido Attenborougho garbei.
„Attenborough ilgasnapė echidna turi ežio dyglius, skruzdėdos snukį ir kurmio pėdas. Dėl savo hibridinės išvaizdos ji dalijasi pavadinimu su graikų mitologijos būtybe, kuri yra pusiau žmogus, pusiau gyvatė“, – pasakojo J. Kemptonas, turėdamas omenyje echidnos pavadinimą.
„Ji atrodo tokia nepanaši į kitus žinduolius, nes priklauso kloakinių – kiaušinius dedančiųjų žinduolių – grupei, kuri maždaug prieš 200 mln. metų atsiskyrė nuo kitų žinduolių gyvybės medžio“, – pridūrė biologas.
Medžiotojų gandai ir netiesioginiai reto kloakinio gyvūnėlio egzistavimo požymiai – įskaitant 2007 m. mokslininkų aptiktus snukučio „įspaudus“ – palaikė viltį, kad jis vis dar egzistuoja. J. Kemptono ir jo komandos atsidavimo dėka dabar turime pirmuosius per 62 metus mokslinius įrodymus, kad šie unikalūs gyvūnai neišnyko visiems laikams – bent jau dar ne visai. Tačiau vis dar nežinome, kiek jų yra.
Šiuos gyvūnus taip sunku rasti iš dalies dėl jų vienišo gyvenimo būdo. Jie buriasi tik liepos mėnesį, kad susiporuotų. Kitais atvejais jie praleidžia dienas ilsėdamiesi urvuose arba tuščiaviduriuose rąstų kamienuose, o naktimis tankiuose džiunglių krūmynuose vieni patys ieško sliekų, vabzdžių lervų, skruzdėlių ir termitų.
„Daugelį metų mezgėme ryšius su Yongsu Sapari kaimelio, esančio šiaurinėje kalnų pakrantėje, bendruomene, – pasakojo J. Kemptonas. – Mūsų tarpusavio pasitikėjimas buvo mūsų sėkmės pagrindas, nes jie pasidalijo su mumis žiniomis, kaip įveikti šiuos klastingus kalnus...“
Tai yra vienintelė vieta, kur kada nors buvo stebėtas Z. attenboroughi.
„Turint omenyje, kad tokia didelė šių atogrąžų miškų dalis dar neištirta, kas dar gali slypėti ten, ko mes iki šiol neatradome?“, – klausė J. Kemptonas.
Parengta pagal „Science Alert“.
