Kadaise manyta, kad senėjimas yra neišvengiama gyvenimo nelengvame ir audringame pasaulyje pasekmė, o dar ir dabar jis laikomas tam tikra paslaptimi – pavyzdžiui, kai kurios rūšys beveik nesensta. Bet vienu iš svarbiausių klausimų yra tai, ar senėjimas yra tiesiog šalutinis biologijos produktas, ar evoliucinis privalumas?
Pastaraisiais metais mokslininkai nagrinėjo senėjimo neišvengiamumą ir su juo susijusį organizmo nykimą. Naujasis tyrimas, pagrįstas Vengrijos HUN-REN ekologinių tyrimų centro komandos sukurtu kompiuteriniu modeliu, rodo, kad tam tikrais atvejais senėjimas gali būti naudingas rūšiai.
„Senėjimas gali atlikti evoliucinę funkciją, jei vyksta senėjimą skatinanti atranka, – sako evoliucijos biologas Eörsas Szathmáry iš HUN-REN Ekologinių tyrimų centro. – Mes siekėme atskleisti šią atranką.“
Tokiais atvejais reikia stiprios kryptinės atrankos, kai evoliucinis spaudimas (pvz., plėšrūnai ar aplinkos pokyčiai) nukreipia požymius nuoseklia linkme – ir didelės gimininės atrankos, kai genai turi didesnę tikimybę būti perduoti padedant giminaičiams.
„Pavyzdžiui, gali būti, kad besikeičiančioje aplinkoje individams naudingesnis senėjimas ir mirtis, nes taip galima sumažinti konkurenciją, kuri trukdo išgyventi ir daugintis geriau prisitaikiusiems palikuonims su geresne genų sudėtimi“, – sako E. Szathmáry.
Kitaip tariant, natūralus senėjimas ir mirtis palieka vietos naujai kartai, kuri gali turėti geresnius genų derinius.
Tyrėjai taip pat teigia, kad gimininė atranka būtų palankesnė, jei tiems, kurie padeda savo giminaičiams sukurti naują kartą, dažniau būtų perduodami jų ilgo senėjimo genai.
Nors žmonės, kaip rūšis, gali būti apsėsti senėjimo stabdymo, atrodo, kad senėjimas vaidina svarbų vaidmenį evoliucinio pranašumo požiūriu – vaidmenį, kurį ekspertai vis dar bando ištirti ir suprasti.
„Evoliucinės biologijos bendruomenėje jau pripažinta, kad klasikinės neadaptyvios senėjimo teorijos negali paaiškinti visų senėjimo modelių gamtoje – o tai reiškia, kad senėjimo paaiškinimas vėl tapo atviru klausimu“, – sako E. Szathmáry.
Tyrimas paskelbtas žurnale „BMC Biology“.
Parengta pagal „Science Alert“.
