Sidnėjaus universiteto (Australija) atstovas Tomas Carlsonas sako, kad mokslininkai labai mažai žino apie tai, kaip mes suvokiame maistą. „Tai netikėta, turint omenyje, kad regėjimas vaidina svarbų vaidmenį renkantis maistą, – sako jis. – Mūsų protėviams regėjimas buvo pagrindinis pojūtis, kuriuo jie naudojosi ieškodami maisto, nes tokių pojūčių kaip kvapas diapazonas žmonėms buvo ribotas.“
Norėdami sužinoti daugiau, T. Carlsonas ir jo kolegos 20 žmonių liepė žiūrėti į įvairius įvairių maisto ir ne maisto produktų vaizdus. Kiekvieno žmogaus smegenų elektrinis aktyvumas buvo stebimas elektroencefalograma.
Kai kurie elektrinio aktyvumo duomenys buvo naudojami mašininio mokymosi modeliams mokyti, kiekvienam dalyviui parenkant unikalų modelį. Jų smegenys tikriausiai panašiai reaguotų į įvairius vaizdus – tačiau tyrėjai norėjo, kad modeliai būtų pritaikyti kiekvienam asmeniui, sako T. Carlsonas.
Tyrėjai panaudojo likusius duomenis, kad patikrintų, ar modeliai gali nustatyti elektrinio aktyvumo požymius, susijusius su dalyvių maisto matymu. Jie taip pat norėjo išsiaiškinti, ar šis aktyvumas skiriasi, kai jie mato apdorotą maistą, t. y. maistą – pavyzdžiui, picą ir dešreles – ir natūralų maistą – pavyzdžiui, vaisius ir daržoves.
Tam tyrėjai atrinko 314 paveikslėlių, kurių dalyviai anksčiau nebuvo matę, tarp jų buvo natūralių ir perdirbtų maisto produktų, taip pat ne maisto produktų – pavyzdžiui, kojinių ir plaktukų. Jie buvo rodomi šešiuose rinkiniuose po 157 paveikslėlius, kiekvienas rinkinys buvo rodomas apie 24 sekundes, o paveikslėlių eiliškumas keitėsi. Tai buvo pakartota šešis kartus kiekvienam dalyviui, kuriam buvo liepta sutelkti dėmesį į tašką paveikslėlių viduryje.
Mašininio mokymosi modeliai nustatė elektrinio aktyvumo požymius, kurie buvo būdingi tik dalyviams, matantiems tam tikros rūšies maistą. Jie taip pat pažymėjo požymius, kurie skyrėsi, kai dalyviai matė natūralų ar perdirbtą maistą.
Visi šie smegenų požymiai atsirado praėjus 108–116 milisekundžių po vaizdų pamatymo. „Informacija iš tinklainės į smegenų žievę patenka per 40–60 milisekundžių, todėl po to dar ilgai nepastebime šios reakcijos“, – sako T.Carlsonas.
Jo teigimu, geresnis vizualinių aspektų, susijusių su tuo, kaip žmonės suvokia maistą, supratimas galėtų padėti jiems rinktis maistingesnius produktus. „Vaizdiniai signalai dažnai lemia mūsų maisto pasirinkimą – pavyzdžiui, kai naršome prekybos centruose, žiūrime reklamas ar matome pranešimus apie maistą socialinėje žiniasklaidoje“, – teigia jis. Kadangi daugelis reklamų yra vaizdinės, „regėjimas yra labai svarbus siekiant daryti įtaką“, sako Carlsonas.
Kol kas nerecenzuotas tyrimas skelbiamas „bioRxiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.
