Branduolinis karas įstumtų mūsų planetą į gilią branduolinę žiemą. Blogiausiu atveju JAV ir Rusijos (kurios kartu turi beveik 90 proc. pasaulio branduolinių ginklų) apsikeitimas branduoliniais smūgiais į Žemės atmosferą išmestų iki 150 mln. tonų suodžių, dėl kurių paviršiaus temperatūra sumažėtų 9 laipsniais pagal Celsijų, o pasaulinė kalorijų gavyba sumažėtų net 90 proc.
Tačiau naujajame tyrime mokslininkai nustatė, kad per 9–14 mėnesių po branduolinio karo Meksikos įlankoje ir visoje rytinėje jūros pakrantėje užaugintų dumblių masyvai padėtų pamaitinti iki 1,2 mlrd. žmonių.
Didžiausiu mastu jūros dumblių ūkiai pakeistų 15 proc. šiuo metu žmonių suvartojamo maisto, taip pat užtikrintų 50 proc. dabartinės biokuro gamybos ir 10 proc. pašarų gyvūnams. Tyrėjai savo išvadas paskelbė žurnale „Earth's Future“.
„Po vidutinio stiprumo Indijos ir Pakistano branduolinio karo badas grėstų daugiau kaip 2 mlrd. žmonių, o po JAV ir Rusijos branduolinio karo – 5 mlrd. žmonių, – teigia viena iš tyrimo autorių ir Luizianos valstybinio universiteto okeanografijos bei pakrančių mokslų docentė Cheryl Harrison. – Taigi, reikia ištirti alternatyvius maisto produktus.“
Greičiausias branduolinio karo poveikis – bent jau tiems, kurie yra taikinio teritorijoje – yra sudeginimas, po kurio aplinkinėse teritorijose gyvenantys žmonės apsinuodytų radiacija. Šie siaubingi padariniai žinomi nuo tada, kai 1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV numetė atominę bombą ant Japonijos miesto Hirošimos.
Vienintelė bomba, kurios galingumas buvo net penkis kartus mažesnis nei termobranduolinių bombų, esančių dabartiniuose arsenaluose, per penkis mėnesius pražudė apie 140 000 žmonių ir sugriovė arba smarkiai apgadino daugiau kaip 60 000 iš maždaug 90 000 miesto pastatų.
Tačiau net ir nedidelio masto branduolinis karas gali būti pražūtingas dėl jo poveikio žemės ūkiui. „Branduolinės žiemos“ atveju radioaktyvios dulkės ir dūmai užstotų didelę dalį Saulės šviesos. Dėl to nukristų temperatūra, žūtų daugelis pasėlių ir, tikėtina, kiltų pasaulinis badas, galintis pražudyti milijardus žmonių.
Ankstesniame tyrime mokslininkai modeliavo apokaliptines branduolinio karo pasekmes. Dabar, norėdami išsiaiškinti, kaip kai kurie žmonės galėtų išgyventi, mokslininkai modeliavo pasėlių augimą aplinkoje, kurioje temperatūra taip staigiai nenukristų – tropiniuose vandenynuose.
„Vandenyno ir apskritai vandens savaiminė šiluma yra didesnė nei sausumos, todėl jis sukaupia daugiau šilumos ir jį sunkiau įkaitinti ar atvėsinti. Štai kodėl radiatoriai taip gerai veikia – jie kaupia šilumą ir ilgainiui ją išspinduliuoja“, – teigia Ch. Harrison. – Taigi, vandenynas yra puiki vieta, į kurią galima orientuotis alternatyviai maisto gamybai, priešingai nei šiltnamiai sausumoje, kuriems reikėtų daug šildymo tuo metu, kai degalai būtų labai paklausūs kitur.“
Mokslininkų atliktas modelis parodė, kad, krentant paviršiaus temperatūrai, dumblių fermos ne tik išliktų, bet ir klestėtų bei galėtų plėstis. Taip yra todėl, kad šaltesnis oras priverstų paviršinį vandenį labiau grimzti, o iš gelmių į paviršių iškeliamas maistingosiomis medžiagomis turtingas vanduo intensyviau cirkuliuotų.
Kadangi jūros dumbliuose esantis jodas dideliais kiekiais gali būti toksiškas žmonėms, ūkiuose auginamų dumblių panaudojimas pirmiausia būtų netiesioginis, teigia mokslininkai. Tačiau naudojant juos gyvūnams šerti ir biokurui gaminti, būtų atlaisvinta išlikusi ariama žemė kitoms kultūroms auginti. Tai galėtų padėti žmonėms išgyventi branduolinę žiemą, kol po kelių dešimtmečių klimatas pradėtų atsigauti.
Ir jūros dumbliai galėtų būti pagalba ne tik branduolinės žiemos atveju: Jie taip pat galėtų būti gelbėjimosi ratas po kitų pasaulinių maisto sistemų sutrikimų – pavyzdžiui, po didžiulių asteroidų smūgių ar milžiniškų ugnikalnių išsiveržimų. Pavyzdžiui, 1816 m. išsiveržus Indonezijos Tamboros kalnui, visame šiaurės pusrutulyje sutriko derlius ir trūko maisto, ir tai tapo žinoma kaip „metai be vasaros“.
„Per visą istoriją dideli išsiveržimai sukėlė badą tiek regioniniu, tiek pasauliniu mastu, – pasakoja Ch. Harrison. – Bet kuriuo atveju mums reikia plano, kaip maitintis tokiais staigaus Saulės šviesos sumažėjimo atvejais.“
Parengta pagal „Live Science“.
