Gyvatės išsivystė iš driežų, kurie, mokslininkų nuomone, galėjo matyti visas spalvas. Tačiau dėl to, kad ankstyvosios gyvatės perėmė gyvenimo būdą prie mažai šviesos, laikui bėgant jos prarado šį gebėjimą. Vis dėlto jos išvystė jautrumą ultravioletinei šviesai, kuri padėjo joms matyti tamsoje.
Kai kai kurios gyvatės pradėjo gyventi šviesiuose, sekliuose vandenynų vandenyse, spalvotas regėjimas vėl tapo naudingas. Be kita ko, tai padeda joms išsirinkti grobį, pastebėti plėšrūnus ir potencialius partnerius.
Siekdami išsiaiškinti, ar gyvatės iš tiesų atgavo spalvinį regėjimą, Adelaidės universiteto, Plymuto universiteto ir Vietnamo mokslo ir technologijų akademijos mokslininkai išanalizavo anksčiau paskelbtus penkių ekologiškai skirtingų rūšių gyvatės genomus. Visos gyvatės priklausė elapidų šeimai.
Nustatyta, kad viena rūšis – žiedinė jūrų gyvatė (Hydrophis cyanocinctus) – yra unikali tuo, kad turi keturias opsino SWS1 geno kopijas vietoj įprastų dviejų. Opsinas SWS1 yra atsakingas už skirtingų tipų regos pigmentus, kurie leidžia stuburiniams suvokti skirtingo ilgio šviesos bangas.
„Du iš šių genų turi paveldėtą protėvių jautrumą ultravioletiniams spinduliams, o du iš jų išvystė naują jautrumą ilgesnėms bangoms, kurios dominuoja vandenynų buveinėse, – sako Adelaidės universiteto doktorantas Isaacas Rossetto. – Manome, kad neseniai įvykusios genų duplikacijos smarkiai išplėtė spalvų, kurias gali matyti jūrų gyvatės, spektrą“.
Mokslininkai taip pat teigia, kad nors gyvūnai evoliucijos eigoje neretai praranda opsino genus, tačiau labai retai įgyja naujų – o šiuo atveju galbūt anksčiau naudotų.
Tyrimas aprašytas straipsnyje, kuris neseniai buvo paskelbtas žurnale „Genome Biology and Evolution“.
Parengta pagal „New Atlas“.
