Jo išradėjas Olegas Antonovas bandė sugalvoti, kaip rusai galėtų nugabenti tankus į mūšio lauką ir išvengti priešų ugnies, kuri numuštų tankus gabenantį lėktuvą.
1935 metais buvo bandoma pagaminti kuo lengvesnius tankus, tačiau jie tapo pernelyg maži, kad galėtų padaryti daug žalos priešui. Rusai taip pat bandė tiesiog numesti tankus (be jokio parašiuto) į mūšio lauką, tačiau ir šis planas nepavyko.
1940 metais O.Antonovas nupiešė sklandytuvo sparnus, kurie būtų tvirtinami prie tanko, o toks tankas būtų gabenamas tiesiog pririšus jį prie lėktuvo. Paleidus tanką, jis sklęstų tarsi sklandytuvas, kol nusileistų į mūšio lauką. Ši idėja atrodė tiesiog geniali – tanką gabenantis lėktuvas nebūtų lengvas priešo taikinys, be to, bombonešis TB-3 galėjo skraidinti tik mažus tankus. Tačiau prireikė dar 2 metų ir vokiečių invazijos, kol šią idėją nuspręsta įgyvendinti.
Buvo pagaminti specialūs sparnai, kurie buvo pritvirtinti prie modifikuoto T-60 tanko. Kuomet tankas pasiekdavo žemę, jo sparnai tiesiog nukrisdavo. Skrydžio metu sparnus buvo galima valdyti paties tanko pabūklu, todėl pilotas galėjo valdyti, kur tankas nutūps.
Nors ši idėja atrodė geniali, tanką teko gerokai palengvinti, kad sparnai jį išlaikytų ore. Pasak rusų, jie atliko sėkmingą bandomąjį skrydį. Tačiau „sėkmingas“ yra per stiprus žodis.
Vienintelio istorijoje A-40 skrydžio metu netrukus po pakilimo perkaito jį tempusio lėktuvo varikliai. Dėl šios priežasties tanką teko paleisti anksčiau nei planuota. Nepaisant to, tanko pilotas Sergejus Anokinas sugebėjo nutupdyti tanką netoliese esančiuose laukuose. Jis netgi sugebėjo tanku grįžti į bandymų štabą ir pranešti apie „sėkmę“.
Visgi ir pats S.Anokinas suabejojo projekto sėkme, kadangi karo lauke tanką reikėtų užpildyti kuru bei apginkluoti amunicija. Taigi įvertinus, kiek bombonešių prireiktų tankams gabenti, buvo nuspręsta projektą nutraukti.
Parengta pagal Gizmodo.com inf.
