Nesijaudinkite, balandžių jaunikliai vis dėlto egzistuoja. Kodėl jų nematome? Tam turi įtakos vietos, kuriose paukščiai suka lizdus. Balandžiai lizdus suka vietose, kuriose primena olas ir urvus, mūrines vietas. Būtent ten lizdus sukdavo jų protėviai, gyvenę prie Viduržemio jūros. Pavyzdžiui, Niujorke (JAV) balandžiai lizdus suka visur, kur tik gali – ant palangių, stogų, po tiltais. Žinoma, jie renkasi vietas, kurios yra pakankamai saugios.
Kita priežastis, kodėl nematome balandžių jauniklių, yra ta, jog jie lizduose išbūna apie mėnesį, kartais net 6 savaites. Tai reiškia, kad balandžių jaunikliai lizduose būna tol, kol tampa suaugusiais.
Žmonės balandžius neretai vadina dangaus žiurkėmis, tačiau jie yra pakankamai geri ir rūpestingi tėvai. Abu tėvai rūpinasi savo jaunikliais ir juos maitina. Jeigu vienas iš tėvų miršta, kitam rūpintis jaunikliais tampa labai sunku, tačiau jaunikliai vis tiek dažniausiai išgyvena. Balandžių jaunikliai iš pradžių geria tėvų pieną – suvirškintas epitelio ar odos ląsteles, kaupiamas balandžių gūžiuose. Paūgėję jie jau lesa kietą maistą.
Suaugę balandžiai palieka savo lizdą ir ima ignoruoti tėvus. Jie prisijungia prie balandžių būrio, kurie dienų dienas leidžia tam tikroje vienoje teritorijoje. Jeigu pamėginsite balandį perkelti į kitą rajoną, jis vis tiek sugrįš į tą, kuriame praleidžia didžiąją dalį savo laiko.
Tai, kad nematome balandžių jauniklių, ko gero, yra gerai, nes jų išvaizda yra atstumianti – jie yra „nuogi“, su nedidelėmis rožinėmis plunksnomis. Tiesa, didelė tikimybė, kad esate matę jauną balandį. Jis gal ir atrodo kaip suaugęs, tačiau jį išduoda ant galvos styranti viena ar kelios pūkinės plunksnos.
Šaltinis: Mentalfloss.com
