XIII amžiuje popiežius Grigalius IX išleido potvarkį, kuriame rašoma, jog krikštas alumi (o ne vandeniu) nėra galiojantis.
Pasirodo, Norvegijoje viename regione žmonės pritrūko vandens, tačiau turėjo apsčiai alaus. Taigi jie nusprendė alų naudoti krikštijant žmones, kol neįsikišo popiežius.
Tačiau ką daryti, jeigu nėra pagrindinės priemonės, kuri naudojama krikštui, tačiau yra pakankamai neblogas pakaitalas? Pasirodo, krikšte turi būti naudojamas tik vanduo, o viską paaiškina paties krikšto kilmė.
Pirmiausia, krikštas yra vienas svarbiausių sakramentų katalikų tikėjime. Tai yra pirmasis sakramentas – žmogus negali gauti kitų sakramentų, jeigu nėra pakrikštytas. Be to, krikštas yra svarbus, jeigu žmogus nori būti išganytas.
Antra, krikštą sugalvojo ne bažnyčia. Bažnyčia krikštą tik aprašė ir išgrynino. Taigi mes negalime keisti šios procedūros, kaip tik norime. Krikštas susideda ir materijos (vanduo) ir formos („Aš krikštiju tave vardan Dievo tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios“).
Trečia, vanduo krikšto procedūroje minimas Naujajame Testamente – dvasininkas krikštui turi naudoti tik vandenį.
Taigi krikštas alumi, kad ir su geriausiomis intencijomis, negali būti laikomas tikruoju krikštu. Ir tie, kas XIII amžiuje buvo pakrikštyti alumi, turėjo būti iš naujo krikštijami vandeniu.
Šaltiniai: Churchpop.com, Taylormarshall.com
