Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje garsi primatologė Jane Goodall tyrė aršų konfliktą tarp dviejų Tanzanijos nacionalinio parko šimpanzių genčių. Šis konfliktas stipriai pakeitė J.Goodall suvokimą apie šimpanzes.
Kaip ir žmonių karas, Tanzanijos šimpanzių karas buvo ilgas ir žiaurus – jis netgi buvo pavadintas „ketverių metų Gombe karu“, kadangi truko net 4 metus. Dar prieš prasidedant karui nedidelėje teritorijoje gyvenančios Kahama ir Kasakela šimpanzių gentys tolo viena nuo kitos, o įtampa tarp jų augo.
Galiausiai, 1974 metų sausio 7 dieną įtampa pasiekė kulminaciją ir peraugo į žiaurų konfliktą. Tą dieną šeši Kasakela grupės patinai užpuolė ir nužudė jauną Kahama grupės patiną, kuris tuo metu maitinosi medyje. Būtent tai ir buvo oficiali karo pradžia.
Per ateinančius 4 metus Kasakelos nužudė penkis Kahamų patinus, vieną patelę, taip pat sumušė ir pagrobė tris Kahamų pateles, dar dvi dingo be žinios. Dėl to nebeliko nei vieno Kahamų bendruomenės nario, o Kasakelos užgrobė jų teritoriją.
Šios šimpanzės taip sukrėtė J.Goodall, kad moteris naktimis ėmė sapnuoti košmarus, kuriuose matydavo beždžiones bei žiaurų jų elgesį.
Taigi galima sakyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Mūsų protėviams artimiausios beždžionės taip pat kariauja ir konfliktuoja, negana to, jos gali būti ne ką mažiau žiaurios nei mes. Kuomet J.Goodall aprašė šį reiškinį, ja beveik niekas netikėjo dėl jos bandymo sužmoginti beždžiones. Tačiau vėlesni tyrimai patvirtino jos užrašus bei stebėjimus.
Šaltinis: Roaring.earth
