Žvaigždės yra tarsi varpeliai. Mūsų Saulė, jeigu tik ją būtų galima išgirsti kosmoso vakuume, vibruoja įvairiais dažniais, o tai primena bažnyčios varpų skambėjimą, tačiau šie varpai skleidžia skirtingas natas, tarsi jų būtų daug. Jeigu kada nors buvote tikrai arti bažnyčios ar katedros, kurioje skambinama varpais, turėjote pastebėti, jog varpams skambant vis garsiau, jie skamba skirtingais tonais, nors ir vienu metu.
Saulė skamba panašiai – muša ritmingą duslų žemo dažnio garsą, kuris yra garsesnis už foninį Saulės ūžesį, o šie garsai susilieja tarsi į vieną. Jeigu kosmoso vakuumas būtų pripildytas oru ir mes galėtume girdėti Saulę, ji skleistų labai didelį garsą – Saulės skleidžiamas garsas prilygsta 10 milijonų pianino klavišų skambėjimui. Tiesą sakant, tokiu atveju daugiau nieko ir nepavyktų išgirsti. Saulė skleidžia 383 jotavatų per sekundę energiją, o tai prilygsta 290 decibelų garsui, o tai yra nepaprastai daug. Palyginimui, jau 150 decibelų kelia pavojų mūsų klausai ir nuo tokio garso žmogus gali apkursti.
Tiesa, Saulė yra nutolusi nuo Žemės per 150 milijonų kilometrų, todėl garsas, kuris mus pasiektų, jau nebūtų toks didžiulis. Garso intensyvumas mažėja su nukeliautu atstumu, o tai reiškia, kad Žemės paviršių pasiektų tik 125 decibelų garsas. Palyginimui, 130 decibelų garsas sukelia skausmą mūsų ausų būgneliams.
Kuo didesnė žvaigždė, tuo žemesnio dažnio garsą jį skleidžia. Be to, jos skleidžiamas garsas priklauso ir nuo žvaigždės amžiaus bei cheminės sudėties. Taigi skleidžiamas garsas bei jo intensyvumas priklauso nuo įvairių aplinkybių ir gali skirtis.
Šaltinis: Spaceanswers.com
