Laikrodžio sukiojimas yra pakankamai naujas dalykas, pirmą kartą pasiūlytas JAV kaip idėja tik 1895 metais ir protarpiais naudota Pirmojo bei Antrojo pasaulinio karo metu. Nuolatos laiką imta sukioti tik 1966 metais.
Tačiau šiauriniame pusrutulyje žmonės prie trumpesnių dienų prisitaikydavo nuo seniausių laikų. Pavyzdžiui, romėnai savo vandens laikrodžius pritaikydavo prie skirtingų metų mėnesių. Kitaip sakant, romėnai reguliuodavo pačios valandos ilgumą priklausomai nuo metų laiko ir dienos ilgumo. Panaši praktika buvo naudojama ir kitose senovės civilizacijose.
Romėnai matuodavo dieną paprastai – ji prasidėdavo patekėjus saulei ir baigdavosi saulei nusileidus. Diena būdavo sugraduota į 12 lygių valandų. Rugsėjo ir kovo mėnesiai dienos ir nakties trukmei susilyginus, romėnų valandos būdavo tokio paties ilgumo kaip ir mūsų valandos šiais laikais. Tačiau kitomis metų dienomis valandos trukmė būdavo skirtinga – ilgesnė arba trumpesnė, priklausomai nuo to, kiek laiko saulė šviesdavo danguje.
Štai trumpiausia diena Lietuvoje būna gruodžio 21 dieną ir trunka 7 val. 14 min. Tai reiškia, kad diena tuo metu trunka 434 minutes. Padalinus šį laiką iš 12 valandų, gauname, jog viena valanda tą dieną pas romėnus truktų vos 36,16 minučių.
Tai taip pat reiškia, kad nakties valandos būdavo ilgesnės. Taigi gruodžio 21-osios naktis trunka 16 val. ir 46 min. arba 1006 minutes. Šį laiką padalinus iš 12 valandų, gauname, jog viena nakties valanda pas romėnus truktų 83,83 minučių.
Romėnams nereikėdavo sukioti laiko pirmyn ir atgal, žiemą jie daugiau laiko skirdavo poilsiui, o vasarą ilgiau mėgaudavosi dienomis.
Kodėl mes nenaudojame šios dinamiškos romėnų sistemos? Vienas iš pavyzdžių – transportas. Įsivaizduokite, kaip sunku būtų suderinti traukinio ar lėktuvo išvykimo bei atvykimo laikus, jeigu dienos trukmė Vilniuje ir Londone ar Niujorke skirtųsi ne viena valanda ir kasdien vis kistų.
Šaltinis: Historybuff.com
