Čikagos universitetas praėjusiais metais išleido knygą „Run, Spot, Run“, kurios autorė Jessica Pierce nagrinėja žmonių ir augintinių santykius bei jų etiką. Ir, anot autorės, žmonių sprendimas auginti namuose gyvūną yra daug atsakingesnis įsipareigojimas, nei gali pasirodyti - kadangi net ir geriausi žmonių ketinimai gali turėti neigiamos įtakos gyvūnui (pvz., šunys nemėgsta apsikabinimų).
JAV 316 000 000 žmonių savo namuose augina 470 000 000 įvairiausių augintinių ir, anot J.Pierce, dauguma jų nėra pasirūpinami tinkamai.
Augintinių šeimininkai per mažai rūpinasi savo augintinių sveikata – bent ketvirtadalis šunų ir kačių niekada nėra vedami pas veterinarą, o milijonai augintinių gyvena kankinami nuolatinio fizinio skausmo ar lėtinės ligos.
Tiesa, yra lygiai tiek pat daug šeimininkų, kurie savo gyvūnų priežiūrai išleidžia įspūdingas pinigų sumas. Augintiniai žmonėms suteikia tiek daug laimės, tačiau ar ši laimė ir džaugsmas yra abipusiai? Kiek gyvūnų šeimininkų yra apie tai susimąstę?
Ko gero, dauguma jūsų pagalvos, jog tai absurdiškas klausimas. Juk gyvūnams nereikia ieškoti maisto, jis dažniausiai jiems tiesiog patiektas dubenėlyje. Jiems taip pat nereikia nerimauti dėl pavojingų grobuonių – žmonės jiems suteikia pastogę bei jaukią vietą miegui.
Šeimininkai išveda gyvūnus pasivaikščioti, pasimankštinti, žmonės netgi iškuopia gyvūnų mėšlą. Ko dar gali norėti augintinis? Tačiau būtent tai ir yra blogai – gyvūnams nereikia nieko daryti. Mes augintinius padarome priklausomais nuo žmonių, o po to paliekame gyvūnus vienus namuose – o tai daugumai jų yra labai sunku.
Knygoje pateikiama įdomi statistika: šeimininkai savo augintiniams per dieną skiria vos 40 minučių laiko, kuris apima jų maitinimą, žaidimą, vedžiojimą ir švarinimą. Žinoma, tai tik vidurkis – vieni žmonės su savo augintiniais praleidžia žymiai daugiau laiko, o kiti jiems skiria daug mažiau.
Tačiau net ir labiausiai prižiūrimiems gyvūnams būna nuobodu, panašiai, kaip ir zoologijos sode gyvenantiems gyvūnams. Jiems nereikia medžioti, susirasti maisto ar gintis nuo grobuonių, tačiau būtent tam jie ir yra sutverti.
Kai kurie zoologijos sodai jau ėmė spręsti šią problemą, stengdamiesi suteikti savo gyventojams fizinio stimulo. Vis dėlto, ekspertai turi kelias idėjas, kaip fizine veikla praturtinti ir naminių gyvūnų gyvenimus.
Pradėkime nuo kačių – visuomenėje manoma, kad katės yra mažiausiai dėmesio reikalaujantys ir poreikių turintys augintiniai. Tačiau net ir tingios katės nori žaisti žaidimus, primenančius medžioklę, kuri joms yra natūrali.
Taigi su katėmis reikėtų žaisti, o ne pripirkti joms žaislų ir palikti jas vienas. Vienas iš žaidimų – prie virvutės pririšta plunksna, kurią reikia lėtai traukti, kad katė galėtų sutelkti savo dėmesį ir ruoštis puolimui. Pasirodo, jeigu katė jus prikėlė naktį, tai reiškia, kad jai trūksta fizinio aktyvumo dieną.
Be to, tiek šunims, tiek katėms būtų į naudą, jei jie turėtų pavargti dėl gaunamo maisto. Tam galima panaudoti maisto dėliones – mat pagrindinis šių gyvūnų tikslas yra medžioti ir ieškoti maisto.
Bendravimas su gyvūnais jiems taip pat yra reikalingas, todėl reikėtų atsižvelgti ir į tai, bei dažniau su jais žaisti. O šunims bendravimas su kitais šunimis yra tiesiog būtinas.
Apibendrinant, J.Pierce knyga nėra skirta pasmerkti augitinių šeimininkus, o priversti juos susimąstyti bei gyvūnų auginimą laikyti atsakingu darbu. Augintiniai mums suteikia laisvės, o mes jiems turėtume atsidėkoti už tai.
