Iš tikrųjų žmogaus nosies dydis yra didesnė mįslė nei gali pasirodyti, nes lyginant su kitais gyvūnais, mūsų uoslė yra gana prasta. Daugybė laukinių gyvūnų per kelis kilometrus gali užuosti grobį, maistui tinkamus augalus, net vandenį ar poruotis pasiruošusį gentainį.
Tyrinėti žmogaus protėvių nosies formą yra labai sunku, nes kremzlinis audinys greitai suyra – surasti palaikai neturi nosies struktūros. Tačiau egzistuoja ir labai tikėtinų versijų. Iš tų menkų žmogaus protėvių likučių sprendžiama, kad jie turėjo plokščias nosis, kokias dabar turi dauguma primatų. Tai kas pasikeitė evoliucijos eigoje?
Pasikeitė vienas labai svarbus mūsų elgsenos bruožas – tapome sėslūs ir lengviau prisitaikantys prie klimato sąlygų. Kitaip tariant, žmonės pradėjo gyventi ten, kur nori ir gali pasirūpinti maistu – metų laikų kaita mūsų neverčia migruoti. Tai reiškia, kad žmogus pradėjo gyventi ir šalto klimato zonose. Nosyje yra daugybė kapiliarų, kurie sušildo orą dar prieš jam patenkant į plaučius. Kitaip tariant, gamta pasirūpino, kad žmogus nesušaltų iš vidaus. Tai patvirtina ir gorilų, šimpanzių ir kitų primatų su plokščiomis nosimis pasiskirstymas mūsų planetoje.
Nosyje taip pat yra daug smulkių plaukelių, kurie orą išvalo – taip apsisaugome nuo infekcijų. Didesnė nosis – daugiau plaukelių joje. Tačiau egzistuoja ir kitas paaiškinimas.
Žmogaus veido sandara nuo kitų primatų skiriasi ne tik nosies dydžiu. Mūsų žandikauliai nėra taip stipriai atsikišę. Taigi, kai kurie anatomijos specialistai mano, kad žmogaus didelė nosis atrodo tokia atsikišusi tik todėl, kad po ja yra maži žandikauliai.
