Ši procedūra veterinarijos literatūroje yra aprašoma nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio. Šiuo metu ksenotransfuzija yra praktikuojama keliose šalyse – Australijoje, Prancūzijoje ir Italijoje.
Mokslininkai išsiaiškino, kad tarp 1962 ir 2013 metų buvo atlikti keturi tyrimai bei aprašytas vienas realus ksenotransfuzijos atvejis, kurio metu šunų kraujas buvo perpiltas katėms. Daugumoje atvejų pirmasis perpylimas buvo sėkmingas – o tai reiškia, kad kačių organizmas negamina antikūnių prieš šunų raudonuosius kūnelius. Žinoma, kelios katės nedidelių šalutinių poveikių turėjo: padažnėjęs kvėpavimas, pakilusi kūno temperatūra bei gelta.
Tiesa, kažkur po savaitės buvo atlikti pakartotiniai kraujo perpylimai, kurie katėms turėjo labai rimtų neigiamų pasekmių: šlapinimasis krauju, anafilaksija bei mirtis. Tai rodo, kad po pirmojo kraujo perpylimo kačių organizmai iš tikrųjų ėmė gaminti antikūnius prieš šunų antigeną – dėl to katės patyrė rimtų sutrikimų.
Mokslininkai atrado ir tai, kad šunų raudonieji kraujo kūneliai turi žymiai trumpesnį gyvavimo ciklą tada, kai atsiduria kačių organizmuose – išgyvena mažiau nei keturias dienas.
