Girdimos giesmės turi praktinę paskirtį, tačiau tam, kad būtų naudingos, reikalingos ir kelios kitos sąlygos. Visų pirma, reikia žinoti, kam tie garsai skirti, o antra, žmogus turi būti aklas, kad tuo pasinaudotų.
Tad taip – paukščių balsai padeda akliesiems susigaudyti erdvėje. Pavyzdžiui, sekant paukščių balsus galima nueiti iki laiptų, bilietų terminalo ar išėjimo. Žinoma, tam naudojamos ir kitos priemonės – grindiniai su tekstūruotu paviršiumi, Brailio rašto ženklai, iškilios rodyklės – bet nors šios pagalbinės priemonės egzistuoja, aklasis nepasiklystų klausydamas vien tik paukščių čiulbėjimo. Tačiau kodėl buvo pasirinktas būtent toks signalas?
Iš esmės tą pačią funkciją galėtų atlikti ir pypsėjimas ar muzika, tačiau tokie garsai yra nenatūralūs, juos gali skleisti ir automobiliai, telefonai bei kiti prietaisai. Tokie garsai dažnai erzina, o štai paukščių čiulbėjimu žmonės džiaugiasi ir mano, kad tai veikia raminančiai.
Tikriausiai jau spėjote pagalvoti ir apie akivaizdžią problemą, tačiau galime jus nuraminti – patys paukščiai stotyse nesilanko ir nečiulba. Be to, skirtinguose traukinių stotyse dažniausiai naudojami skirtingi garsai: vandens tekėjimo garsas, vietai būdingos gyvūnijos garsai. Dažnai skirtingi garsai gali vesti prie skirtingų objektų, pavyzdžiui, čiulbėjimas – prie išėjimo, vandens tekėjimas – prie tualeto, mišrūs miško garsai – prie bilietų kasų.
Japonai yra labai svetingi neįgaliesiems, tačiau jų sukurta sistema turi trūkumą – reikia iš anksto žinoti, kokie garsai ką reiškia. Vietiniai apie tai žino, o štai aklieji turi sistemą išmokti. Kita vertus, japonai dažniai prieina prie neįgaliųjų ir pasisiūlo jiems padėti – jei pastebi, kad jie ko nors neranda arba yra patekę į bėdą.
