Pažvelgus į mergaitę, vardu Genie, atrodė, kad ji – 7 metų vaikas. Tačiau ji buvo daug vyresnė – 13 metų. Taip jaunai ji atrodė dėl to, kad visi jos fiziniai sugebėjimai buvo kaip vaiko, jos svoris buvo nepakankamas ir ji nemokėjo kalbėti.
Socialiniams darbuotojams pirmiausia kilo įtarimas, kad Genie serga autizmu - tačiau jos atvejis buvo visiškai kitoks. Ji gimė šeimoje, kuri niekada nenorėjo vaikų. Jos tėtis Clarkas Wiley nekentė bet kokio pašalinio garso ir stengėsi suvaldyti visus savo namuose naudodamas vien smurtą.
Jo įsakymu mergaitė buvo laikoma mažame kambaryje be priežiūros, maisto, saulės šviesos, žmogiško kontakto, mokslo ir meilės. Jei ji išleisdavo bet kokį garsą - pavyzdžiui, pravikdavo – tėvas ją mušdavo. Tai buvo viskas, ką ji žinojo iki pat paauglystės.
Kraupus šio vaiko, tiek laiko laikyto surišto tramdomaisiais marškiniais ir pririšto prie naktinio puodo, atvejis sukrėtė visą Ameriką.
Agresyvus ir kontrolę mėgstantis vyras C.Wiley vedė Irene Oglesby, kuri buvo pabėgusi iš tų Amerikos vietų, kuriose trečiajame dšimtmetyje siautėjo smėlio audros (angl. Dust bowl). Moteris buvo 20 metų jaunesnė už jį ir neprieštaraudama klausydavo kiekvieno vyro nurodymo.
C.Wiley nemėgo bet kokio garso - tačiau dalykas, kurio jis nekentė labiau nei garso, buvo vaikai. Nepaisant to, jis turėjo net kelis vaikus, tačiau dėl tėvo žiauraus tėvo diktuojamo gyvenimo būdo ne visi išgyveno. Per visus tuo metus šeima turėjo 4 vaikus - deja, išgyveno tik du.
Genie turėjo vyresnį brolį, kuris vėliau savo namus apibūdino kaip koncentracijos stovyklą. Nei jis, nei jų mama niekada neturėjo net menkiausios galimybės pasikalbėti su Genie arba padėti jai. C.Wiley, apkaltintas vaikų prievarta, nusišovė palikę raštelį „Pasaulis niekada nesupras“.
Genie buvo išvežta į ligoninę, kur daugybė psichologų, lingvistų, pediatrų ir kitų specialistų norėjo dirbti su ja - mokslo požiūriu tai buvo unikalus atvejis. Galiausiai buvo suformuota komanda, kuri turėjo pradėti dirbti su mergaite ir jai padėti - ir visi ilgainiui nudžiugo patyrę, kad Genie yra protinga ir domisi viskuo, kas nauja.
Nors visi ir džiaugėsi jos progresu, teko pripažinti faktą, kad gauta trauma išliks visam gyvenimui. Gydytojai apibūdino mergaitę kaip giliausiai sužalotą vaiką, kurį jie kada nors yra matę.
Ji stovėdavo kuo nuolankiausia poza, laikė rankas kaip triušiukas ir mokėjo pasakyti ne daugiau kaip 20 žodžių: mama, eik, mėlyna, oranžinė, nustok, daugiau nereikia ir t.t. Bet ilgainiui Genie fiziniai judesiai, kalba ir komunikacija patobulėjo: ji išmoko juoktis, mėgautis muzika ir tapyti - o tai tapo vienu iš jos metodu komunikuoti su kitais žmonėmis.
Atlikus visus įmanomus tyrimus ir iš esmės padėjus mergaitei atsistoti ant kojų, ji buvo išsiųstas gyventi su įtėviais - tačiau ties čia žmonės šį projektą ėmė peikti. Genie buvo siunčiama iš vienos šeimos į kitą, kai kuriose jai vėl gi teko patirti užgauliojimą.
Kai Genie sukako 18 metų, ji buvo išsiųsta gyventi su mama į tuos pačius namus, kuriuose 13 metų ji buvo laikoma pririšta prie kėdės, izoliuota nuo pasaulio. Tai netruko ilgai ir mergina vėl buvo išsiųsta gyventi pas dar vienus įtėvius.
Vėliau Genie ilgam dingo iš akiračio - ir tik nusamdytas detektyvas vėliau išsiaiškino, kad dabar ji gyvena Kalifornijoje, vienoje iš privačių įstaigų, skirtų suaugusiems su proto vystymosi sutrikimais. Naujausiais 2016 m. duomeninis, ji vis dar gyvena ten pat.
Parengta pagal thevintagenews.com
