Marškinėlius nuo apatinių drabužių, iš kurių ir evoliucionavo marškinėliai, išskyrė tai, kad juos būdavo galima nusivilkti per galvą. Dėl šios priežasties jie neturėjo sagų. Tad nepraėjo daug laiko, ir marškinėliai tapo įprastu JAV laivyno jūreivių rūbu, po tradicine jų uniforma.
Praėjo nemažai laiko, kol marškinėlius nustota laikyti apatiniu drabužiu. Vilkėti vien marškinėlius be jokių viršutinių rūbų tapo taip įprasta, kad apsivilkę vien jais žmonės ėmė vaikščioti gatvėje. Taigi, ilgainiui marškinėliai nustojo būti laikomi apatiniais – ir tapo darbininkų klasės rūbu.
Tuomet 25-erių aktorius Marlonas Brando suteikė marškinėliams ikonos statusą, pasirodęs su jais 1951 metų filme „A Streetcar Named Desire“. Balti M.Brando marškinėliai tapo pavyzdžiu, į kurį imta lygiuotis gaminant marškinėlius – 100 procentų medvilnės sudėtis, liemenuoti, tačiau pernelyg neaptempti – jokių logotipų ar užrašų, plona apykaklės juosta, o rankovės siekė tik bicepso vidurį.
Jamesas Deanas buvo Holivudo aktorius, kuris sukėlė antrą marškinėlių psichozę – kai 1955 metų filme „Rebel Without a Cause“ pasirodė su raudonu švarku ir marškinėliais po juo. 2012 metais šie marškinėliai aukcione buvo parduoti už 6000 JAV dolerių.
Niujorko stiliaus tinklaraštininkas George‘as Hahnas sako, kad kiekvienas vyras savo spintoje turėtų turėti bent keletą tradicinių baltų marškinėlių – kartu su džinsais, chino kelnėmis ir šortais. Jis sako, kad galima vilkėti ne tik baltus marškinėlius – tačiau jų spalva turi būti derinama prie odos, plaukų ir akių spalvos, o taip pat ir prie kitų dėvimų drabužių.
Anot jo, geriausi marškinėliai yra vientisi ir vienspalviai. G.Hahnas jokiu būdu nerekomenduoja dėvėti marškinėlių su reklaminiais užrašais ar logotipais – nebent jums už tai sumokėta.
Stiliaus žinovas sako, kad marškinėliai yra labiau pritaikyti sportiškesnio sudėjimo žmonėms. Jis sako, kad geriausias būdas atrodyti kaip Marlonas Brando su marškinėliais – atrodyti kaip jis ir be marškinėlių.
