Kai 1973 metais NASA zondas Pioneer 10 praskriejo Jupiterį, jis atsiuntė gluminančius duomenis, gautus iš viršutinės planetos atmosferos dalies. Šie duomenys rodė, kad planetos temperatūra yra gerokai aukštesnė, nei buvo spėję mokslininkai.
Iki tol dauguma mokslininkų manė, kad viršutinė Jupiterio atmosferos dalis yra pakankamai vėsi – netgi turint omenyje tai, kad dujų milžinė yra gana toli nuo pačios Saulės. Tačiau vietoje -70 laipsnių pagal Celsijų, zondas „Pioneer 10“ nustatė, kad reali temperatūra siekia apie 500 laipsnių karščio pagal Celsijų.
Tyrimo autorius – Bostono universiteto mokslininkas Jamesas O‘Donoghue – sako, kad Jupiteryje vykstantį reiškinį galima pavadinti krize, o jos atradimas demonstruoja žinių trūkumą apie šią didžiulę planetą.
Tiesą sakant, šią Jupiterio krizę mokslininkai pavadino „energijos krize“ – kadangi palaikydama tokią aukštą temperatūrą, planeta sunaudoja didžiulius energijos kiekius. Įdomu tai, kad ši problema egzistuoja ne vien Jupiteryje – mokslininkai nesugeba paaiškinti, kodėl didžiulė temperatūra vyrauja ir kitose dujų milžinėse.
Tyrimo bendraautorius Luke‘as Moore‘as iš Bostono universiteto sako, kad mokslininkai susiduria su problemomis mėgindami paaiškinti, kodėl dujų milžinių viršutiniai atmosferų sluoksniai yra tokie karšti. Anot jo, tai reiškia, kad moksle apie šias planetas kažko trūksta.
Mokslininkai pateikė eilę galimų paaiškinimų šiam reiškiniui – kaip antai versija, kad planetą įkaitina jos poliarinio taško pašvaistė – tačiau visi pateikiami paaiškinimai turi spragų. Tačiau atlikus minėtą tyrimą, atrodo, šios spragos pagaliau buvo užkaišytos.
Panaudodami duomenis apie temperatūras, gautus iš Havajuose esančio NASA infraraudonųjų spindulių teleskopo, mokslininkai atrado, kad Didžioji raudonoji dėmė yra dvigubai karštesnė nei likusi planetos atmosfera. Jos temperatūra siekia daugiau nei 1300 laipsnių pagal Celsijų, ir mokslininkai mano, kad ji gali būti dalinai atsakinga už bendrą dujų milžinės temperatūros pakilimą.
Visas atsakymas greičiausiai slypi dėmėje siautėjančiuose vėjuose, kurių greitis gali pasiekti net iki 650 kilometrų per valandą. Dėl sukeliamos turbulencijos šie vėjai taip pat sukelia didelį garsą, tokiu būdu generuodami garso bangas, kurios kyla aukštyn ir greitina atomų judėjimą viršutinėje atmosferos dalyje. Tai viršutinei atmosferos daliai suteikia papildomos energijos, kuri palaiko gana aukštą temperatūrą.
J.O‘Donoghue pateikia pavyzdį – anot jo, tai būtų tas pats, kaip šaukšteliu maišyti kavos puodelį. Jeigu jį maišant pagal laikrodžio rodyklę, staiga imsite maišyti prieš laikrodžio rodyklę, išgirsite nedidelį garsą. Dėl šios priežasties iš puodelio ima sklisti nedidelės garso bangos.
Šie nauji duomenys ne tik yra įrodymai, paaiškinantys, kodėl Jupiterio temperatūra yra tokia aukšta, tačiau taip pat demonstruoja, kad viršutiniai ir apatiniai planetos atmosferos sluoksniai yra labiau tarpusavyje susiję, nei manyta anksčiau. Turėdami šiuos duomenis, mokslininkai tyrinėja mažesnes Jupiteryje vykstančias audras – norėdami įsitikinti, ar panašūs reiškiniai vyksta ir jose.
O naujų duomenų ateinančiais metais galime gauti vis daugiau – kadangi aplink Jupiterį skrieja NASA zondas Juno.
Parengta pagal „Smithsonian“.
