Vestminsterio vienuolynas savo gyvavimą pradėjo kaip mažas benediktinų vienuolynas, kurį įkūrė karalius Edgaras ir šv. Dunstanas, maždaug 960 mūsų eros metais. XI amžiuje, valdant karaliui Eduardui Išpažinėjui, vienuolynui buvo suteikta nemaža parama ir jis buvo išplėstas. Papildomai šv. Petro garbei buvo pastatyta didžiulė mūrinė bažnyčia. Tam, kad ją galima būtų atskirti nuo šv. Pauliaus Katedros (rytinės katedros), naujoji bažnyčia imta vadinti vakarų katedra (angl. west minster).
XIII amžiaus viduryje karalius Henrikas III nusprendė atstatyti Vestminsterio vienuolyną nauju gotikiniu stiliumi, kuris tuo metu Europoje buvo labai madingas. Vienintelės XI amžiaus statinio dalys, išgyvenusios iki pat šios dienos, yra bažnyčios kripta ir dengtos arkados.
Vienuolyno arkados ir išorinio vestibiulio susirinkimų kambarys yra atskirti paprastomis medinėmis durimis. 2005 metais buvo atliktas pirmasis mokslinis šių durų tyrimas bei datavimas. Durų amžiui nustatyti buvo pasitelkta dendrochronologija, o šiuos darbus atliko Oksfordo dendrochronologijos laboratorijos mokslininkai Danielis Milesas bei dr. Martinas Bridge‘as.
Kadangi medžio kamieno rievės parodo kasmetinį medžio augimą, jos gali parodyti jų amžių – todėl šį metodą galima pritaikyti ir medinių daiktų amžiui nustatyti. Vestminsterio vienuolyno durys buvo pagamintos iš penkių vertikalių medinių lentų, kurias prilaiko trys horizontalios medinės atramos bei metalinės sąvaržos.
Šios medinės lentos buvo pagamintos iš to paties medžio, o jose esančios medžių rievės rodo, kad medis augo kažkada tarp 924 ir 1030 metų. Deja, bet tikslios medžio nukirtimo datos neįmanoma nustatyti – kadangi gaminant duris lentos buvo apdorotos, o medžio žievė pašalinta. Nepaisant to, apytiksliai skaičiuojama, kad medis buvo kirstas kažkada tarp 1032 ir 1064 metų – o durys pagamintos tarp 1050 ir 1060 metų.
Manoma, kad ąžuolinės Vestminsterio vienuolyno durys gali būti vienintelės iki šių dienų išgyvenusios anglosaksiškos durys – vis dėlto, ši nuomonė gali būti klaidinga. Hadstocko kaimelyje yra šv. Botolfo bažnyčia, kuri buvo pastatyta dar saksų laikotarpiu. Vienas žymiausių bažnyčios požymių – šiaurinės durys, kurios buvo pagamintos tarp XI a. vidurio ir XII a. vidurio. Medžio rievės rodo, kad medis augo tarp 663 ir 1022 metų, o medis buvo nukirstas maždaug po 1034 metų – greičiausiai laikotarpiu tarp 1040 ir 1070 metų.
Šios dvi durys datuojamos nuo XI amžiaus – ir yra seniausios durys D. Britanijoje. Tačiau jos nėra pačios seniausios Europoje. 2010 metais archeologai Ciuriche (Šveicarija) atkasė medines duris, datuojamas dar neolito laikotarpiu. Šios durys buvo atrastos vykdant kasinėjimus ruošiantis įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą miesto operos rūmams. Naudojant dedrochronologijos metodą, nustatyta, kad šios durys buvo pagamintos maždaug IV tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. O tai reiškia, kad šios durys yra vienos seniausių Europoje.
Kasinėjant buvo atrasti penki neolito periodo kaimeliai – o šios durys greičiausiai priklausė senam karkasiniam namui. Dėl atšiauraus šios vietovės klimato durys buvo pagamintos taip, kad atlaikytų stiprius vėjus, pučiančius nuo Ciuricho ežero – o archeologai mano, kad jos savo darbą turėjo atlikti puikiai. Priešingai nei seniausios D.Britanijos durys, šveicariškosios durys yra žymiai trapesnės – ir iškasus jos buvo patalpintos specialiame tirpale – siekiant kad medis nesuirtų.
