Antrojo JAV prezidento Johno Adamso sūnus J.Q. Adamsas buvo susidomėjęs mokslu ir gamta, o jo aistra buvo tyrinėjimai. Jo gyvavimo laikotarpiu moksliniai tyrinėjimai buvo pasiekę naujas aukštumas. Meriwetheris Lewisas ir Williamas Clarkas gavo užduotį ištirti Amerikos vakarus, o visame pasaulyje keliautojai lankėsi iki tol neištyrinėtose teritorijose, tikėdamiesi atrasti kažką naujo.
Nors dauguma istorikų teigė, kad J.Q. Adamsas turėjo aukščiausią intelekto koeficientą iš visų JAV prezidentų, jis turėjo ir tam tikrų gilių įsitikinimų, kurie šiandien atrodytų juokingi. Vienas įsitikinimų – kad Žemės vidurys yra tuščias. XIX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose dauguma akademikų ir mokslininkų manė, kad Žemė tėra tuščiavidurė sfera. Tiesą sakant, buvo teoretizuojama, kad Žemė buvo sudaryta iš koncentrinių sluoksnių, kurių kiekvienas turėjo savo požeminį pasaulį. Šis pasaulis buvo apšviestas į Saulę panašaus karšto šviesos šaltinio, esančio pačiame Žemės centre.
Tad XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje mokslininkai manė, kad po žeme gyvybė tiesiog klesti. Manyta, kad ten galima rasti didžiulius kiekius natūralių išteklių, o taip pat ir požemių žmonių. Charleso Darwino teorijos apie evoliuciją dar nebuvo išvydusios dienos šviesos, tačiau tuščiavidurės Žemės teorijos šalininkai buvo įsitikinę, kad į žmones panašūs sutvėrimai prisitaikė prie požeminio gyvenimo būdo, ir ten gyveno kurmiažmogių bendruomenės.
Maždaug šiuo laikotarpiu savamokslis mokslininkas ir buvęs kareivis Johnas Cleves Symmesas jaunesnysis keliavo per JAV, pasakodamas minioms žmonių apie tuščiavidurės Žemės teoriją. Šių kelionių tikslas buvo ne tik žmonių lavinimas. Jis siekė pasamdyti 100 drąsių kompanionų, kurie dalyvautų ekspedicijoje. Mat J.C. Symmesas manė, kad pietų ir šiaurės ašigaliuose yra plyšiai, vedantys į Žemės centrą – o pasamdyti žmonės dalyvautų ekspedicijoje Sibire į Žemės centrą.
Ne visi J.C. Symmeso teoriją laikė rimta. Tiesą sakant, dauguma žmonių iš jo juokėsi. Atrodė, kad jis taip ir nesulauks palaikymo ekspedicijai į Žemės centrą, tačiau jis rado svarų šios idėjos užtarėją – J.Q. Adamsą. Sumanus intravertas J.Q. Adamsas labiau buvo mokslininkas, nei prezidentas. 1824 metų prezidento rinkimų kampanijoje jis buvo laikomas neryžtingu ir atsargiu, o jo oponentas Andrew Jacksonas – drąsiu, ryžtingu ir autoritetingu. Savo kampanijos metu J.Q. Adamsas pažadėjo paremti J.C. Symmeso idėją. Nors dauguma šaipėsi iš šios idėjos, jiems tai buvo įrodymas, kad J.Q. Adamsas turi tvirtą stuburą. Naujai atrasta pagarba J.Q. Adamsui padėjo laimėti prezidento rinkimus.
J.Q. Adamsui patiko tyrinėjimai ir jis labai norėjo pamatyti, kokius natūralius išteklius galima atrasti Žemės gelmėse. Jis taip pat tikėjosi, kad nauji atradimai bus jo prezidentavimo palikimas. Tuo tarpu J.C. Symmesas tikėjosi užmegzti prekybos su kurmiažmogiais ryšius.
J.Q. Adamsas prezidentu išbuvo tik vieną kadenciją, o per šį laikotarpį jis taip ir nesugebėjo surinkti pakankamai paramos ir išteklių, kad būtų galima remti J.C. Symmeso kelionę. Kai prezidentu buvo išrinktas A.Jacksonas, jis iškart nutraukė šį projektą. Nepaisant šios nesėkmės, J.Q. Adamso po prezidentavimo laikotarpio išliko tam tikras mokslinis palikimas. Jis įkūrė jūrinę observatoriją Vašingtone, o dar svarbiau – padėjo užtikrinti, kad pinigai iš Jameso Smithsono turto nukeliautų į Smithsonian institutą.
Bet kol kas nė vienas pasaulio prezidentas taip ir nėra užmezgęs diplomatinių ryšių su kurmiažmogiais iš Žemės centro.
