Mokslininkai sako, kad auksas susiformuoja tada, kai žemės drebėjimas praplečia skysčiais pripildytus uolienų plyšius – dėl ko sumažėja slėgis, o tai leidžia šiuose skysčiuose ištirpusį auksą išplauti lauk. Kitaip tariant, mokslininkai aiškina, kaip metalas kinta iš tirpaus pavidalo į koncentruotas sankaupas.
Savo moksliniame darbe jie rašo, kad šiame procese dalyvauja apie 80 procentų pasaulio aukso atsargų.
Didžioji dalis pasaulio aukso yra randama kvarco plyšiuose. Juose auksas atsidaro formuojantis kalnams prieš 3 milijardus metų – ir kartu su vandeniu dideliais kiekiais įsitvirtino seismiškai aktyvių litosferos plokščių tarpuose.
Plyšiai susiformavo žemės drebėjimų metu kintant slėgiui, tačiau iki pat šiol nebuvo žinomas šių slėgio pokyčių mastas – ir kokią įtaką tai turi aukso formavimuisi.
Dr. Dion Weatherley iš Kvinslando universiteto ir profesorius Richardas Henley iš Australijos nacionalinio universiteto sukūrė matematinį modelį – kad išsiaiškintų, kaip žemės drebėjimai veikia skysčio pripildytus įtrūkimus uolienose.
Jie išsiaiškino, kad staigus slėgio kritimas priverčia plyšiuose esantį skystį plėstis ir garuoti – šis procesas yra žinomas kaip „garavimo pliūpsnis“.
D.Weatherley aiškina, kad įtrūkimo dydžio pasikeitimai sukelia slėgio skystyje pokyčius. Ji teigia, kad esant žemam slėgiui, skysčiai tampa itin prisotinti ir įvairiausi ištirpę metalai labai greitai išplaunami sankaupų pavidalu.
Yra žinoma, kad skirtingi mineralai yra išplaunami tik esant tam tikram slėgiui. D.Weatherley ir R.Henley išsiaiškino mineralų savybę būti išplautiems iš skysčių net ir nedidelių žemės drebėjimų metu.
Nors vienintelis žemės drebėjimas nesuformuos žymių aukso sąnašų kiekių, anot mokslininkų, eilė žemės drebėjimų vienoje vietovėje gali suformuoti didelius aukso sankaupų kiekius įtrūkimuose – dėl ko ilgainiui susidaro pakankamai dideli ir ekonomiškai naudingi aukso kiekiai.
Neseniai buvo rasti pakankamai dideli aukso kiekiai netoli ar net ir pačiame žemės paviršiuje.
Anot D. Weatherley, geologai ištyrinėjo didžiąją dalį sausų planetos vietovių, todėl aukso sankaupų ėmė ieškoti gilesnėse Žemės plutos vietose. Tai savo ruožtu reikalauja didesnių žinių apie geologinius procesus, kurie vyksta toje planetos vietoje.
D.Weatherley sako, kad kai pavyks išsiaiškinti, kas padeda susiformuoti aukso sankaupoms, mes galėsime pradėti ieškoti papildomų ženklų, kur šie mechanizmai vyko praeityje ir viso geologinio laikotarpio metu. O tai, anot mokslininkės, gali padėti ateities aukso paieškose.
