Tad kai atėjo metas surašyti savo testamentą, jis paprašė vieno portugalų notaro jam paduoti Lisabonos telefonų knygą ir ėmė rinktis atsitiktines pavardes.
Galiausiai L.Carlosas nusigėrė ir mirė, o jo atsitiktinai išrinkti įpėdiniai ėmė gauti laiškus, raginančius atsiimti jiems priklausantį turtą.
Pensinio amžiaus moteris Helena pasakoja, kad iš pradžių pamanė, jog tai yra žiaurus pokštas – kadangi niekada nebuvo girdėjusi apie Luisą Carlosą. Tuo tarpu pensininkas Vitoras Mendesas pasakoja, kad jam paskambino teisininkas ir pasakė, kad vienas vyras išsirinko įpėdinius iš telefonų knygos. Pasirodo, kad tokiu būdu buvo atrinkta net 70 žmonių.
Luisui Carlosui priklausė 12 kambarių apartamentai Lisabonos centre, namas netoli Guimaraes miesto, keletas banko sąskaitų su solidžiomis sumomis, prabangus automobilis ir du motociklai – tačiau atsižvelgiant į nemažą įpėdinių skaičių, kiekvienas jų gaus tik po kelis tūkstančius eurų vertės palikimą.
Luisą Carlosą užaugino auklė, o tokius turtus jis paveldėjo iš savo senelės – kuriuos jis gana greitai švaistė savo pomėgiams: motociklams, šaudymui ir alkoholiui.
Buvęs draugas Anibal Castro, kuris regėjo neeilinį testamentą, pasakoja, kad L.Carlosas nenorėjo, jog jo turtai atitektų valstybei – kuri, anot velionio, visą gyvenimą jį apvaginėjo. Anot A.Castro, jo draugas tikriausiai norėjo sukelti sumaištį palikdamas turtus atsitiktiniams žmonėms. Jis prisimena, kaip notaras L.Carlosui net uždavė kelis klausimus – kad įsitikintų, jog jis nėra išprotėjęs..
