Jau ne vieną dešimtmetį psichologai sutaria, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai įgauna vadinamąją „proto teoriją“. Eksperimentai rodo, kad sulaukę 5 metų amžiaus, dauguma vaikų supranta, kad ir kiti žmonės turi savo psichologiją, savo poreikius, troškimus, suvokimus ir įsitikinimus – tiek tikrus, tiek netikrus.
Vaikų klaidingų įsitikinimų suvokimo eksperimentai buvo atlikti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, o daugeliui šis eksperimentas žinomas kaip Sally-Anne testas.
Pavyzdžiui, vienas personažas (pavadinkime jį Mykolu) įdeda šokoladą į mėlyną dėžutę. Tada jis išeina iš kambario, o į kambarį ateina jo mama. Eksperimente dalyvaujantis vaikas stebi, kaip mama išima šokoladą iš mėlynos dėžutės ir įdeda jį į šalia esančią žalią dėžutę. Tada iš kambario išeina mama ir į jį sugrįžta Mykolas. Eksperimento stebėtojo vaikui paprašoma atspėti, kurią dėžutę atidarys Mykolas.
Šis eksperimentas kartotas ne vieną dešimtmetį, o rezultatai rodo, kad 90 procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų spėja, jog Mykolas atidarys mėlyną dėžutę. Taigi, ikimokyklinio amžiaus vaikai kaip ir žino, kad Mykolas yra klaidingai įsitikinęs, jog šokoladas vis dar yra mėlynoje dėžutėje – kadangi jis nematė, kaip mama perdeda šokoladą į žalią dėžutę.
O jeigu mokslininkai šiuos eksperimentų rezultatus neteisingai interpretavo? Nauji duomenys iš dešimtmetį trukusių tyrimų apie teisingus bei klaidingus įsitikinimus, atlikti Finikse (JAV), kuriuose dalyvavo 580 vaikų nuo 4 iki 7 metų amžiaus, privertė suabejoti ir pakeisti raidos psichologų susiformavusį požiūrį.
Kai eksperimente atsiranda trečia raudona dežutė, rezultatai stipriai pasikeičia. Mokslininkai pastebėjo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai pasidalija spėdami, kurią dėžutę Mykolas pasirinks – 50 procentų mano, kad vaikas pasirinks raudoną dėžutę, o likusi pusė – kad jis pasirinks mėlyną dėžutę.
Psichologas Williamas Fabricius iš Arizonos univeristeto aiškina, kad, kai yra dvi vietos, kuriose gali būti šokoladas, 4-5 metų amžiaus vaikai gali pateikti teisingą atsakymą net nesuprasdami, kad Mykolas klaidingai įsitikinęs, kur padėtas šokoladas. Anot jo, į eksperimentą įtraukus trečią dėžutę, vaikai ima spėlioti tarp dviejų tuščių dėžučių.
Atrodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai supranta, jog Mykolas nežino, kad šokoladas yra žalioje dėžutėje – kadangi jis nematė, kaip mama ten įdeda šokoladą. Dėl to Mykolui lieka pasirinkimas tarp mėlynos ir raudonos dėžučių.
Tyrimo autoriai tokį mąstymą vadina „prieinamo suvokimo argumentavimu“ (PSA). Nors vaikas supranta, kad matymas lygu žinojimui, vaizdinio, kaip Mykolas šokoladą įdeda į mėlyną dėžutę, jie neįtraukia į savo atsakymą.
W.Fabricius aiškina, kad kai yra tik viena tuščia dėžutė, vaikai pateikia teisingą atsakymą automatiškai. Tačiau kai tuščios yra dvi dėžutės (raudona ir mėlyna), jie ima spėlioti.
O spėliojimas neprilygsta giliam Mykolo motyvų supratimui. Nepaisant to, ar Mykolas yra įsitikinęs teisingai, ar klaidingai, nauji eksperimentai parodė, kad 4-5 metų amžiaus vaikai nelabai supranta jo mąstymo eigos.
Pavyzdžiui, kai Mykolas išeina iš kambario ir mama net neliečia šokolado, ikimokyklinio amžiaus vaikai yra linkę manyti, kad Mykolas žiūrės į žalią dėžutę, o ne į mėlyną dėžutę, kurioje paliko šokoladą.
W.Fabricius aiškina, kad naudojantys prieinamo suvokimo argumentavimą turi neišvystytą žinojimo ir esamos situacijos ryšio koncepciją, todėl dar nesupranta, kad žmonės turi prisiminimus, kurie išlieka visos situacijos metu.
Anot psichologo, jie nesupranta, kad Mykolas gali prisiminti, jog įdėjo šokolado plytelę į mėlyną dėžutę. Iš šių eksperimentų gauti rezultatai rodo, kad vaikai nesupranta tokios psichologijos iki 6-7 metų amžiaus.
Klaidingų įsitikinimų tyrimai yra laikomi auksinio standarto iššūkiu proto teorijai, tačiau šie nauji eksperimentai rodo, kad šiuose tyrimuose galima pamatyti tik prieinamo suvokimo argumentavimą.
Jeigu tyrimo autoriai yra teisūs ir PSA yra pilnai išvystytos proto teorijos pirmtakas, tada mums reikėtų pakoreguoti savo lūkesčius ikimokyklinio amžiaus vaikams (ir net dėl kūdikiams bei mažamečiams), kurie, kaip teigiama, demonstruoja sugebėjimus, susijusius su proto teorija.
Pavyzdžiui, kad dalintųsi žaislu, vaikas turi suvokti kito vaiko troškimus ir jo mąstymą. Tad, kai ikimokyklinio amžiaus vaikas paima kito vaiko žaislą, pirmasis gali nesuprasti, kodėl kitas vaikas ėmė verkti.
Jeigu pedagogas tai žino, jis gali kliautis vaiko PSA išvystymu, kad padėtų kiekvienam vaikui suprasti, ką jaučia kitas vaikas.
Arizonos universiteto Vaikų tyrimų laboratorijos vadovė Anne Kupfer aiškina, kad mes verkiančiam vaikui turime sakyti: „Aš matau, kad tu nuliūdęs, ir mačiau, kaip Jonukas atėmė iš tavęs žaislą. Ar tu dėl to nuliūdai?“. Tuomet mes parodome pavyzdį ir paprašome verkiančio vaiko pasakyti Jonukui, kad jis nuliūdo, nes Jonukas atėmė žaislą. Galiausiai liepiame Jonukui žiūrėti į verkiančio vaiko veidą ir sakome: „Jis ką tik pasakė, jog yra nuliūdęs. Kodėl jis nuliūdęs?“. Jonukas atsakys: „Nes aš atėmiau jo žaislą“.
Naujų tyrimų autoriai sako, kad šį tyrimą dar reikės pakartoti, taip pat atlikti išsamesnius tyrimus, kad būtų ištirti alternatyvūs PSA paaiškinimai.
Nepaisant to, rezultatai iškėlė svarbius klausimus apie tai, kaip mes interpretavome vieną žymiausių eksperimentų raidos psichologijos istorijoje.
Tyrimas publikuotas leidinyje „Monographs of the Society for Research in Child Development“.
Parengta pagal „ScienceAlert“.
