Tačiau šį pavadinimą iš tiesų suteikė net ne romėnai. Jie jį perėmė iš graikų, kurie šį vaizdą vadino galaxias kyklos - kas išvertus reiškia „pienišką apskritimą“.
Anot graikų mitologijos, Dzeusas atnešė savo sūnų Heraklį pas Herą, kad ši pamaitintų ji krūtimi – kol ši miegojo. Herai nepatiko Heraklis – kadangi jis buvo pusiau mirtingas ir dar Dzeuso neištikimybės rezultatas. Kai Hera pabudo, ji iškart nustūmė Heraklį nuo savęs, dėl ko keli lašai pieno išsiliejo naktiniame danguje.
Moksliškai kalbant, šviesi juosta danguje reiškia, kad žvelgiame į milijardų tankiai išsidėsčiusių žvaigždžių spiečių mūsų galaktikoje. Kai žiūrime į naktinį dangų, matome tik vieną galaktikos pusę. Šį reginį sudaro šviesų arka, kurią mes žinome kaip Paukščių Tako galaktiką.
Įvairios kultūros turi skirtingus Paukščių Tako pavadinimus. Vokietijoje ji vadinama „Milchstrasse“ (pažodžiui – pieno gatve), o norvegai ją vadina „Melkeveien“ („pieno kelias).
Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, lietuviškasis Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jis driekiasi per dangų maždaug pietų kryptimi ir sutampa su kryptimi, kuria rudenį į šiltuosius kraštus išskrenda paukščiai. Anot kai kurių šaltinių, senovėje lietuviai Paukščių Taką vadindavo ir kitais pavadinimais – Gervių Taku, Žąsų Taku. Kaip teigiama Jolantos Zabulytės straipsnyje „Lietuviškų medinių kryžių paukščiai: reikšmės interpretacijos“, baltų religijoje plačiai žinomas tikėjimas į Dausas, kurios pasiekiamos iškeliaujant Paukščių Taku, dėl ko jis kartais vadinamas net ir Vėlių keliu.