Kardifo universiteto profesorius Brianas Fordas sako, kad jis atrado šį planą peržvelginėdamas išslaptintus dokumentus, kuriuos ketino panaudoti rašant knygą „Secret Weapons: Technology, Science, And The Race To Win World War II“ (liet. Slapti ginklai: technologijos, mokslas ir lenktynės dėl pergalės antrajame pasauliniame kare).
Kaip šis planas turėjo veikti?
Anot B.Fordo, britų šnipai išsiaiškino, kad jeigu jie galėtų ištepti A. Hitlerio pėdas su estrogenu, ilgainiui jis taptų mažiau žiaurus ir agresyvus. Tikslas buvo, kad A. Hitleris „sumoteriškėtų“ ir imtų elgtis labiau kaip jo sesuo Paula, kuri buvo švelnaus būdo sekretorė. Britus itin padrąsino tuometiniai nauji tyrimai apie lytinių hormonų terapijos poveikį. B.Fordas sakė, kad buvo agentų, kurie galėjo prieiti prie A. Hitlerio maisto, todėl toks planas atrodė visai įmanomas.
Kodėl jie jo tiesiog nenunuodijo?
A.Hitleris turėjo maisto ragautojų, todėl jeigu būtų buvę mėginimų jį nunuodyti, pirmiausiai būtų kritę jie, o jis jau būtų perspėtas. Estrogenas, kuris yra beskonis ir asmenį veikia palaipsniui, buvo laikomas sunkiai aptinkamu.
Ar kas nors realiai išbandė šį planą?
Ne, tai buvo tik viena iš beprotiškų idėjų, kurias B.Fordas aprašė savo knygoje. Būta ir kitų neįtikėtinų strategijų: užpilti nacių kareivius klijais, kad šie priliptų prie žemės. Paslėpti bombas vaisių skardinėse, kurios importuojamos į Vokietiją. Mesti ant vokiečių karių dėžes su nuodingomis gyvatėmis. B.Fordo nuomone, pati beprotiškiausia idėja buvo trijų metrų aukščio savotiškas dviratis vežimas su 180 kilogramų sprogmenų viduje, dar vadinamas Didžiuoju Panjandrumu, kuris turėjo būti naudojamas puolime Normandijos krantuose. Šis ratas buvo pagamintas ir išbandytas, o tai kainavo apie 1 milijoną dolerių šiandienos pinigais – tačiau kaip paaiškėjo, realybėje jis neveikė.
