Pompastinės retorikos meistras tuomet pareiškė: „Neklauskime, kada laimėsime, bet pasirūpinkime, kad laimėtume“. Kiekvienam ši žinutė buvo aiški – karas rytų fronte nevyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Tačiau vokiečiai nežinojo, kad iš tiesų viskas daug blogiau, nei galima buvo manyti.
Nacių strateginis tikslas buvo karą laimėti greitai. Toks tikslas Vakarų Europoje buvo beveik pasiektas, o nenugalėta liko tik Anglija. Adolfas Hitleris, prisimindamas Raudonosios armijos vadovybės nekompetenciją vykstant 1939-1940 metų žiemos karui su Suomija, buvo įsiitikinęs, kad greita pergalė rytuose garantuota. Savo generolams jis sakė: „Mums tereikia išspirti duris, o visa, kas jau supuvę, ir taip sugrius“.
Kai kurie generolai, ypač neseniai paaukštinti feldmaršalai, su tokia mintimi sutiko, tačiau kiti nebuvo tokie užtikrinti. Beveik visi pabrėžė, kad buvo skaitę generolo Armando de Caulaicourto knygą „Su Napoelonu į Rusiją“ apie pražūtingą Prancūzų imperatoriaus kampaniją Rusijoje.
Iš pradžių atrodė, kad Hitlerio prognozės eilinį sykį išsipildys. Vokiečių kariuomenė veržėsi gilyn į Sovietų Sąjungą, apsupdavo ir naikindavo vieną sovietų armiją po kitos. Tačiau laikui bėgant, nepaisydami to, kad neteko daug žemių ir karių, sovietai demonstratyviai atsisakė pasiduoti.
Maskvą tikėtasi užimti iki vasaros pabaigos, todėl Vermachtas į mūšį stojo vilkėdami tik vasarines uniformas. Karas, kurį vokiečiai tikėjosi užbaigti greit, tiesiogine to žodžio prasme įklimpo rudens liūčių sukeltose pelkėse. Net ir tada, kai tapo akivaizdu, kad Maskvos užėmimas neįvyks bent jau iki žiemos pradžios, karių aprūpinti žiemine apranga niekas nesiruošė.
Artėjant žiemai, vasariškai apsirengusiems vokiečių kariams fronte išsilaikyti tapo labai sunku. Ginklai ėmė gesti, transporto priemonės neužsivesti, ėmė daugėti nušalimo atvejų, o kariai pradėjo mirti nuo šalčio. Nepaisant to, kažkokiu būdu armijų grupė „Centras“ artėjo link savo tikslo Maskvoje. Priartėjo taip arti, kad vadovaujantys daliniai galėjo matyti miesto bokštus.
Gruodžio 4 d. naktį rusų generolas Georgijus Žukovas pradėjo masinį Raudonosios armijos kontrpuolimą – puolimas apstulbino armijų grupę „Centras“ ir privertė ją atsitraukti.
Vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovybės (OKH) štabe atsistatydino jos vadovas feldmaršalas Walteris von Brauchitschas. A.Hitleris nedelsdamas perėmė tiesioginį vadovavimą ir savo mūšio generolams Rusijoje išleido įsakymą: „Atsitraukti negalima!“.
Atsitraukimas, kuris būtų baigęsis sutriuškinimu, buvo sustabdytas. Nors dėl A.Hitlerio įsakymu tokio scenarijaus buvo išvengta, netinkamai apsirengusių karių problema niekur nedingo. 1941 m. gruodžio 20 d. J.Goebbelsas per Vokietijos nacionalinį radiją pasakė kalbą – jaudinantį kreipimąsi, kuriame susipynė patriotizmas ir gėda.
Didvyriškų karių ir jų pasiaukojimo šlovinimas buvo prilygintas patogumams, kuriuos vokiečių tauta patiria namuose. Teigta, kad nekariaujantys vokiečiai susiduria tik su menkais „nepatogumais ir nedideliais suvaržymais, palyginus su tuo, ką per dvejus metus kasdien ir kas valandą patyrė fronto kariai“.
Tada jo kalba pasisuko apie Rytų frontą. Apibendrinęs karių „antžmogiškas pastangas“ įveikti rusišką vasaros karštį ir rudenišką purvą, J.Goebbelsas pareiškė, kad kareiviai gynybinėse pozicijose saugo gimtąją žemę. Pagaliau po ilgų kalbų jis priėjo prie esmės: „Prieš kaitrą frontas vos apsigynė, o kovoje su šalčiu mūsų frontui reikalinga tėvynainių pagalba. Kuris, esantis namuose, išdrįstų atsisakyti padėti tarnaujantiems daliniams?“.
Reikalinga pagalba buvo žiemiška apranga, ir jos reikėjo daug. Sąraše, pavadintame „vokiečių tautos kalėdine dovana Rytų frontui“, buvo įrašyti batai, antklodės, „bet kokie galvos apdangalai, įvairūs kailiniai ir viskas, kas iš vilnos, frontui skubiai reikalinga ir bus labai laukiama“. Šių drabužių surinkimas prasidėjo gruodžio 27 dieną. Kai jis 1942 metų sausio 4 dieną baigėsi, iš viso buvo surinkta 76 232 688 drabužiai.
Nors J.Goebbelso propaganda situaciją perteikė kaip įmanoma gražiau – tačiau vis dėl to tai buvo stulbinantis vyriausybės nesugebėjimo pasirūpinti kariuomene, kurią ji pati pastatė į pavojų, pripažinimas.
Parengta pagal „Defense Media Network“.
