1968 metais Meksikoje buvo sutelkti kompiuteriniai modeliai, protingiausi ekspertai ir jų techninės žinios vien tam, kad kurortui būtų parinkta tinkama vieta – ja tapo 15 kilometrų džiunglių salos ruožas netoli Quintana Roo krantų.
Kai 1972 metais buldozeriai jau keitė šio žvejų kaimelio, esančio Jukatano pusiasalyje, reljefą, laikraščio „New York Times“ žurnalistas nukeliavo į Meksiką, kad išsiaiškintų, kaip vyriausybei sekasi statyti daugiamilijoninių investicijų reikalaujančią poilsiavietę.
Tuomet 40-metis Harvardo universitetą pabaigęs Antonio Enriquez Savignac, kuris vadovavo Turizmo infrastruktūros skatinimo fondui „Infratur“, tuomet su savo ekspertų komanda sėdėjo paskutiniame „Banco de Mexico“ pastato, esančio netoli Alamedos aikštės Meksiko miesto centre, aukšte. Minėtas fondas „Infratur“ buvo „Banco de Mexico“ padalinys, kuriame ir buvo sumanyta, kad vyriausybei reikia imtis kurortų verslo.
Paklaustas, kodėl vyriausybė nusprendė statyti kurortą, A.Enriquez atsakė: „Dėl pinigų“. Jis pasakojo, kad turistai atneša pinigus, o vyriausybė užduotį sukurti turizmo infrastruktūrą perdavė Meksikos bankui – tai JAV Federalinio rezervo valdybos analogas.
Reikėtų pažymėti, kad A.Enriquez vėliau tapo Jungtinių Tautų Pasaulio Turizmo organizacijos generaliniu sekretoriumi, o mirė 2007 metais.
1967 metais federalinė valdžia sukūrė banko prižiūrimą dviejų miljonų JAV dolerių fondą, kad būtų įvertintas naujų rekreacinių zonų sukūrimo galimumas, o pirmenybė buvo teikiama vietovėms, kuriose nėra jokių kitų plėtros alternatyvų.
Kankuno plėtros projektas buvo patvirtintas 1969 metais, o statybos prasidėjo 1970 metais, pradėjus kelio iš Puerto Juarezo į mažą oro uostą tiesimą.
„Infratur“ įkūrimas buvo skirtas regioninei ir ekonominei plėtrai, ypač tose vietovėse, kur egzistavo didelis nedarbas. „Infratur“ buvo suteikti įgaliojimai pirkti žemę, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijoms plėtrai skirtose vietovėse bei siekiant pritraukti privačias investicijas pagrindiniams statiniams – oro uostams, tiltams ir keliams bei vandens, elektros ir telefono ryšio paslaugoms.
A.Enriquez pasakojo, kad jie tiksliai žinojo, ką nori statyti – kurortą, kuris pritrauktų minias turistų iš JAV. Tačiau prieš gaunant pritarimą, jiems reikėjo įtikinti vyriausybę, kad turizmas – sparčiausiai augantis ir dinamiškiausias ekonominis sektorius pasaulyje.
Kadangi dirbo bankininkais, pojekto vykdytojai į tai ir pažvelgė iš bankininkų perspektyvos – viską apskaičiavo, skaičius suvesdė į kompiuterį ir nepaliko vietos jokioms tikimybėms. Pavyzdžiui, buvo atkreiptas dėmesys, kad Karibų turistų iš JAV skaičius išaugo nuo 400 000 1961 metais iki 1,5 milijono 1969 metais – ir netgi kilus recesijai šis skaičius 1972 metais pasieks du milijonus. Kitaip tariant, vystytojams reikėjo parodyti, kad JAV turistai keliauja vis toliau ir apsistoja vis ilgesniam laikui.
„Infratur“ planuotojai sutiko, kad vietoje, kur planuojama įkurti kurortą, oras visus metus turi būti puikus, dangus visad giedras, vanduo skaidrus, paplūdimių smėlis turi būti baltas, o pats paplūdimys privalo būti apsodintas palmėmis. Be to, vietovėje turi būti geriamo vandens, kurio užtektų darbininkams statant miestą, mažai uodų ir gyvačių ir dar mažiau ryklių. O tuomet imtų kurtis viešbučiai, golfo aikštynai, prieplaukos, netrukus imtų plūsti ir turistai.
Pirmiausia „Infratur“ ekonomistai nupiešė paplūdimius mėgstančio vartotojo-turisto paveikslą ir sukūrė dosjė apie jo keliavimo įpročius.
„Infratur“ rėmėsi įvairių sėkmingų kurortų statistika – Karibais, Honolulu, Majamiu ir pačios Meksikos Akapulka. Į kompiuterį buvo suvestas turistų ir viešbučio kambarių skaičius, vidutinė oro temperatūra, krituliai ir netgi uraganų tikimybė.
Nenorėdami kliautis vien tik kompiuterio duomenimis, jie patys išbandė sąlygas plaukiojimui, paplūdimius ir realias gyvenimo sąlygas įvairiose Meksikos vietose, nusidriekusiose per 10 000 kilometrų ilgio šalies paplūdimių juostą.
A.Enriquezas sako, kad būtent čia atsirado žmogiškasis veiksnys. Kai vienam žvejui buvo pasakyta, kad buvo skaitmenizuota uraganų statistika nuo pat 1880 metų iki dabarties – ir išsiaiškinta, kad šioje vietovėje niekad nebuvo praūžęs uraganas, žvejys su statistika sutiko, bet pažymėjo, kad niekada negali žinoti, kas gali nutikti.
Komanda netgi mėgino atkartoti uragano sąlygas Meksikos universiteto laboratorijoje – pastatė atitinkamo mastelio viešbučius ir suformavo 5 centimetrų aukščio bangas. Architektai tyrinėjo rezultatus ir padarė išvadą, kad viešbučiai turėtų būti statomi taip, kad atlaikytų baisiausią įmanomą gamtos reiškinį.
Žinia apie šį projektą netruko pasklisti, todėl netrukus daugelis paplūdimio džiunglių bendruomenių ėmė konkuruoti, kad taptų kitu Akapulku.
Vienoje vietoje buvo ryklių, todėl ji net nebuvo svarstoma. Kitoje vietoje tam tikra skruzdžių rūšis leisdavosi nuo kalnų ir ėsdavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje, todėl ši vietovė taip pat buvo atmesta.
„Banco de Mexico“ komandai suteikė penkis lėktuvus. Lėktuvai įprastai buvo naudojami naujai išspausdintai valiutai platinti.
Komanda ilgainiui sąrašą sutrumpino iki 25 kandidatų ir ėmė teikti pirmenybę toms vietovėms, kuriose žmonės gyveno vargingiausiai. Šiuo požiūriu Jukatano pusiasalis ir Kankuno sala tapo idealiais kandidatais.
A.Enriquezas pasakojo, kad šioje vietovėje siautėjo skurdas, o pramonė neegzistavo – kadangi pluoštui naudotą sizalį pakeitė plastikas. Tačiau vietoje buvo viskas, ko reikėjo tobulam kurortui – saulė, jūra ir puikus oras visus metus, taip pat ir lengva prieiga prie didžiausių pasaulyje archeologinių lobių – Majų griuvėsių Čičen Icoje bei Tulume.
Tada vyriausybė nupirko visą salą – nors didžioji jos dalis ir taip priklausė vyriausybei.
Kankuno pavadinimas kilo iš Majų kalbos ir priklausomai nuo interpretacijų, reiškia „gyvatės formą“ arba „aukso puodą“. Žinoma, bankininkams labiau patiko antroji žodžio interpretacija.
A. Enriquezas pasakojo, kad tada, kai darbai dar tik buvo pradėti, susidomėjimas Kankuno projektu buvo milžiniškas ir pranoko visus lūkesčius. Jis teigė, kad dideli investuotojai netgi siūlė nupirkti visą salą – tačiau jų komanda bendradarbiavo tik su tokiais žmonėmis, kurie norėjo statyti ir kurti darbo vietas.
Šiandien Kankunas yra viena populiariausių turististinių vietovių – tai gan įspūdinga, žinant, koks jaunas vis dar yra šis projektas.
Vietovės, kaip kurorto, vystymas prasidėjo 1970 metų sausio 23 dieną, kai Kankuno saloje gyveno vos 3 žmonės – Dono José de Jesús Lima Gutiérrez kokosų plantacijos prižiūrėtojai. Dar 117 žmonių gyveno netoli esančiame Puerto Juarezo žvejų kaimelyje, kuriame taip pat yra kariuomenės bazė.
Investuotojai iš pradžių vengė investuoti į tokią nežinomą vietovęe, todėl vyriausybė buvo priversta finansuoti pirmus 9 viešbučius, pradedant nuo „Hyatt“ viešbučio. Pirmasis užbaigtas statyti viešbutis buvo „Playa Blanca“, dabar vadinamas „Temptation Resort“.
O visa kita – jau istorija. Statybų bumas praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose iškėlė šį kurortinį miestą į naujas aukštumas. Šiandien Kankune yra daugiau nei 30 000 viešbučių kambarių, skirtų įvairių skonių ir finansinių pdėčių turistams.
Šis miestas generuoja net trečdalį visos Meksikos turizmo pajamų ir yra viena lankomiausių Karibų vietovių.
Parengta pagal „Youcatan Magazine“.
