Paukščių Takas yra uždara spiralinė galaktika, turinti maždaug 150 000 – 200 000 šviesmečių diametrą. Joje yra apie 150 – 400 milijardų žvaigždžių ir apie 100 milijardų planetų.
Mūsų Saulės sistema nuo vadinamojo galaktikos centro yra nutolusi per 26 000 šviesmečių, vidinėje galaktikos dalyje, vadinamoje Oriono ranka.
Žvaigždės, patenkančios į arčiausiai centro esančią galaktikos dalį, maždaug 10 000 šviesmečių spinduliu nuo centro suformuoja burbulą, kuris driekiasi vertikaliai ir horizontaliai po galaktikos plokštuma.
Galaktikos centre egzistuoja intensyvus radijo bangų šaltinis, žinomas kaip Šaulys A – kadangi jis yra būtent Šaulio žvaigždyne. Paukščių Tako galaktikos centre, kaip teorizuojama, yra milžiniška juodoji skylė, prilygstanti 4,1 milijono Saulių masei.
Žvaigždės – tokios kaip Saulė – skrieja aplink galaktikos centrą maždaug 220 kilometrų per sekundę greičiu, tačiau toks greitis rodo, kad Paukščių Tako galaktikos masė yra žymiai didesnė, nei mums atrodo. Maždaug 95 procentai Paukščių Tako masės yra nematoma – kadangi ji nei skleidžia, nei sugeria elektromagnetinę spinduliuotę. Tai yra vadinamoji „tamsioji materija“.
Kadangi skaičiuojama, kad Žemė yra maždaug 4,543 milijardo metų amžiaus, tai reiškia, kad ji apkeliavo aplink Paukščių Tako galaktiką daugybę kartų. Neseniai NASA mokslininkė Jessie Christiansen nurodė, kas dėjosi Žemėje per paskutinį kartą, kai apskriejome galaktikos centrą.
Tuo pačiu galaktikos metų laiku – juros periodas
Kai paskutinį kartą Žemė buvo tame pačiame taške, kur yra dabar, Žemėje tik buvo prasidėjęs juros periodas. Jis truko apie 56 milijonus metų: prasidėjo pasibaigus triaso periodui, maždaug prieš 201,3 milijonus metų, o baigėsi kreidos periodo pradžioje, maždaug prieš 145,5 milijonus metų.
Juros periodas yra pavadintas pagal Juros kalnus, esančius Europos Alpėse – kur pirmą kartą buvo nustatyti kalkakmenio sluoksniai iš šio periodo.
Šio periodo metu superžemynas Pangėja buvo pradėjęs skilti į du žemynus – Lauraziją šiaurėje ir Gondvaną pietuose. Išsiplėtusios pakrantės pakeitė klimatą iš sauso į drėgną, dėl ko susikūrė daugybė vešlių atogrąžų miškų.
Tuo tarpu iš vienos dinozaurų šeimos atšakos evoliucionavo paukščiai. Taip pat pasirodė ankstyviausi driežai ir žinduoliai, o vandenynuose – ichtiozaurai ir pleziozaurai.
Tada atėjo Kreidos periodas
Kreidos periodas prasidėjo pasibaigus juros periodui, maždaug prieš 145,5 milijonus metų, ir tęsėsi iki pat paleongeno periodo – maždaug prieš 65,5 milijonus metų. Vėlyvojo kreidos periodo metu Žemė Galaktikos centro atžvilgiu buvo priešingoje galaktikos pusėje nuo ten, kur ji yra dabar.
Kreidos periodas buvo šilto klimato laikotarpis – dėl ko jūros lygis stipriai pakilo ir susiformavo daugybė žemyninių jūrų.
Vandenynuose plaukiojo dar neišnykę driežai, kartu su amonitais ir rudistais (jūriniais gyvūnais). Sausumoje vis dar karaliavo dinozaurai – tiranozaurai, velociraptoriai ir triceraptoriai. Tuo metu pirmą kartą pasirodė ir žydinčios gėlės.
Kreidos periodas baigėsi prieš 65,5 milijonus metų, kartu su kreidos-terciaro masiniu rūšių išnykimu, kurio metu išnyko visi dinozaurai, kartu su pterozaurais ir jūrų ropliais.
Manoma, kad išnykimą sukėlė susidūrimas su milžinišku, 150 kilometrų skersmens asteroidu, kuris trenkėsi į Žemę netoli Jukatano pusiasalio, dabartinėje Meksikoje.
Žinduolių iškilimas
Laikotarpis tarp 65 milijonų metų prieš mus ir dabarties yra vadinamas kainozojaus periodu. Šiuo laikotarpiu žemynai užėmė dabartines savo pozicijas, o Žemės augmenija ir gyvūnija evoliucionavo į naujas formas, žinomas šiandienos pasaulyje.
Dinozaurams išnykus, karaliauti pradėjo visaėdžiai, vabzdžiaėdžiai bei maitėdžiai. Pusiau vandens gyvūnai krokodilai ir champsozaurai išgyveno masinį dinozaurų išnykimą – ir suklestėjo.
Šio periodo pabaigoje, maždaug prieš 320 000 metų, pirmą kartą pasirodė Homo sapiens, kurie turėjo iškęsti ne vieną ledynmetį.
Ateinantys galaktikos metai
Žemei pradedant savo kitus galaktikos metus, tie patys procesai, kurie suformavo mūsų Žemę, tęsis ir toliau. Geologai prognozuoja, kad Ramusis vandenynas pasislinks po Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninėmis plokštėmis, o štai Atlanto vandenynas išsiplės – dėl ko Šiaurės Amerikos ir Eurazijos žemynai susijungs.
Manoma, kad toks galimas naujas superžemynas, jau dabar pakrikštytas Amazija, susiformuos po 100 milijono metų. Dėl senėjimo Saulė taps ryškesne, dėl ko ilgainiui išgaruos Žemės vandenynai, todėl Žemė liks tik didele karšta dykuma, kur vandens galima bus rasti nebent tik ašigaliuose.
Vandenynams nebeatliekant drėkinimo/sutepimo funkcijos, tektoninės plokštės sunyks. Po maždaug 5 milijardų metų Saulei pradedant žūti, ji taps raudonąja milžine, kuri pasiglemš Žemę arba nuplėš Žemės atmosferą, palikdama tik nederlingą, išsilydžiusį pasaulį. Ilgainiui Žemė žus ir taps šaltu kevalu, skriejančiu aplink negyvą žvaigždę – tačiau tiek Žemė, tiek Saulė tęs savo kantrią kelionę aplink Paukščių taką.
Paukščių tako judėjimas
Kol Žemė ir Saulė skrieja aplink Paukščių taką, pati galaktika skrieja kosmosu 600 kilometrų per sekundę greičiu. Ji yra vadinamosios Vietinės grupės, kurią sudaro 54 galaktikos, dalis. Dauguma šių galaktikų yra nykštukinės.
Vietinė grupė yra sportinio svarmens formos – Paukščių takas su savo palydovėmis vienoje pusėje, o Andromedos galaktika su savo palydovėmis – kitoje pusėje. Šias dvi galaktikas skiria 0,8 megaparseko, o jos skrieja viena į kitą 123 kilometrų per sekundę greičiu.
Vietinė grupė priklauso žymiai didesniam Mergelės superspiečiui, o šis priklauso Laniakėjos superspiečiui. Šio spiečiaus centre, kaip manoma, yra Didysis Traukėjas.
Didysis Traukėjas yra gravitacinė anomalija, kuri yra matomas tik pagal galaktikos spiečių, besidriekiančių erdvėje šimtais milijonų šviesmečių, judėjimą. Šviesmetis yra atstumas, kurį šviesa nukeliauja per vienerių metų laikotarpį ir atitinka 9,46 trilijonus kilometrų.
Didysis Traukėjas yra vietoje, žinomoje kaip „Vengimo zona“, kurioje yra tiek daug dujų ir dulkių, kad šioje vietoje regimajame spektre net gi būtų sunkų ką nors įžvelgti.
Parengta pagal „Interesting Engineering“.
