Kuris kino teatras pasitelkė tokį sprendimo būdą pirmasis, nėra žinoma – tačiau pradedant praėjusio amžiaus penktuoju dešimtmečiu, daugumoje kinų buvo nedidelis, garso nepraleidžiantis kambarys ar būdelė kino salės gale, kuri leisdavo tėvams palikti ten savo triukšmaujančius vaikus, kurie iš ten galėdavo žiūrėti filmą ir tuo pačiu netrukdyti kitiems žiūrovams. Šiuose verkimo kambariuose vietos būdavo maždaug 5 žmonėms, kambariai turėjo didelius stiklus bei atskirą garso sistemą. Dažniausiai šis kambarys būdavo įrengtas kaip įprasta svetainė – tačiau dažniausiai jame būdavo ir patogumų, būdingų įprastai kino salei. Tiesa, tokie kambariai netapo šios srities standartu, tačiau kelis dešimtmečius verkimo kambariai buvo prabangos patogumai daugumoje to laiko JAV kino teatrų.
Aštuntajame dešimtmetyje verkimo kambariai pavirto į rūkymo kambarius, ložes bei kitus prabangos privalumus – dėl ko galiausiai jie išnyko. Kino teatrams tapus sudėtingesniais ir brangesniais, jų valdytojai ėmė siekti kuo efektyviau išnaudoti salių erdvę.
Per ateinančius kelis dešimtmečius ši idėja vis kur nors iškildavo ir būdavo pateikiama kaip naujovė. Netgi šiandien kai kurie JAV kino teatrų valdytojai svarsto šią idėją, siekdami susigrąžinti lankytojus į kino sales. Štai Orindžo apygardoje (Kalifornija, JAV) dar buvo likęs vienas kino teatras, kuriame dar devintajame dešimtmetyje buvo įdiegta to meto naujovių, tarp kurių buvo stadiono principu išdėstytos sėdynės.
Turint omenyje, kad triukšmingi vaikai vis dar yra kino teatrų problema ir kad kino teatrų valdytojai ieško naujų būdų kaip pritraukti lankytojus, nereikėtų stebėtis, jeigu netolimoje ateityje „verkimo kambariai“ atgims iš naujo.
