Tyrimai rodo, kad iš tikrųjų tai nėra taip jau sunku. Jums tiesiog reikia daugiau joms šypsotis. Bet šypsotis ne žmogiškai, t. y. iššiepiant dantis, o katės būdu: primerkiant akis ir lėtai mirksint.
2020 m. paskelbtame tyrime mokslininkai stebėjo kačių ir žmonių sąveiką ir galėjo patvirtinti, kad lėtas mirksėjimas verčia kates prieiti prie žmogaus – tiek pažįstamo, tiek nepažįstamo – ir būti draugiškesnėmis.
„Man, kaip žmogui, kuris ir studijavo gyvūnų elgseną, ir yra kačių šeimininkė, labai smagu, kad pavyko įrodyti, jog katės ir žmonės gali taip bendrauti, – paskelbus tyrimo rezultatus aiškino Sasekso universiteto Jungtinėje Karalystėje psichologė Karen McComb. – Daugelis kačių šeimininkų tai jau įtarė, todėl labai džiugu, kad pavyko rasti tai patvirtinančių įrodymų.“
Jei bent kiek laiko praleidote šalia kačių, tikriausiai matėte jų „iš dalies užmerktų akių“ išraišką, kurią lydi lėtas mirksėjimas. Tai primena besišypsančio žmogaus primerktas akis, ir paprastai pasireiškia, kai augintinis yra atsipalaidavęs ir patenkintas. Ši išraiška interpretuojama kaip savotiška katės šypsena.
Nors anksčiau tai nebuvo patvirtinta, kačių savininkai manė, kad žmonės gali nukopijuoti šią išraišką ir taip pranešti katėms, kad yra draugiški bei atviri bendravimui. Taigi, tyrime psichologų komanda suplanavo du eksperimentus, siekdama nustatyti, ar katės elgiasi skirtingai lėtai mirksinčių žmonių atžvilgiu.
Pirmojo eksperimento metu šeimininkai lėtai mirktelėjo 21 katei iš 14 skirtingų namų ūkių. Kai katė buvo patogiai įsitaisiusi, šeimininkams buvo nurodyta sėdėti maždaug metro atstumu ir lėtai mirksėti, kai katė žiūrėjo į juos.
Kameros fiksavo ir katės snukį, ir šeimininko veidą, o rezultatai buvo lyginami su tuo, kaip katės mirksi, kai su jomis žmonės nebendrauja.
Rezultatai parodė, kad katės yra labiau linkusios lėtai mirksėti savo šeimininkams po to, kai jie lėtai mirksėjo į joms.
Antrajame eksperimente dalyvavo 24 katės iš aštuonių skirtingų namų ūkių. Šį kartą mirksėjo ne šeimininkai, o tyrėjai, kurie prieš tai neturėjo jokio kontakto su katėmis. Buvo užfiksuota, kaip katės reaguoja tyrėjus, kai jie žiūrėjo į kates nemirksėdami.
Vėliau tyrėjai atliko tą patį lėto mirksėjimo procesą, kaip ir pirmajame eksperimente, ištiesdami ranką į katę. Jie nustatė, kad katės ne tik dažniau mirktelėdavo atgal, bet ir dažniau priartėdavo prie žmogaus rankos po to, kai šis prisimerkdavo.
„Šis tyrimas yra pirmasis, kuriame eksperimentiškai ištirtas lėto mirksėjimo vaidmuo katės ir žmogaus bendravime, – sakė K.McComb. – Tai galite išbandyti patys su savo katėmis namuose arba su sutiktomis gatvėje.
Tai puikus būdas sustiprinti ryšį su šiais gyvūnais. Pabandykite prisimerkti, kaip tai darytumėte atsipalaidavę ir šypsodamiesi, žiūrėkite į jas, o po to porai sekundžių užsimerkite. Pamatysite, kad jos pačios reaguoja taip pat, ir galėsite pradėti savotišką pokalbį.“
Šunys gali pasirodyti kur kas labiau bendraujantys nei katės, nes jie entuziastiškesni, tačiau šių dviejų augintinių elgesio lyginti nereikėtų. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad katės sutaria su savo šeimininkais kur kas geriau, nei manyta anksčiau.
Katės reaguoja į žmones, todėl jei jums atrodo, kad katės yra atsainios, tai gali būti jūsų, o ne katės problema.
Taip pat katės atkartoja žmonių, su kuriais gyvena, bruožus – todėl atrodo, kad katės supranta, kai jų žmonės yra liūdni. Jos taip pat gali atpažinti savo vardus (nors dažniausiai nusprendžia jų nepaisyti). Kačių ryšiai su žmonėmis yra stebėtinai gilūs.
Sunku pasakyti, kodėl katės taip lėtai mirksėdamos žvilgčioja į žmones. Manoma, kad taip katės gali signalizuoti apie gerus ketinimus – nes nepertraukiamą žvilgsnį jos supranta kaip grėsmingą. Tačiau taip pat gali būti, kad katės išvystė šią išraišką, nes žmonės į ją reaguoja teigiamai.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Reports“.
Parengta pagal „ScienceAlert“.
