Du mėnesiai su „Galaxy Note II“: geresnio telefono nemačiau

Likimas – spalio 1 d. Londone iš manęs pavogė senąjį „Samsung Note“ ir tą pačią dieną Anglijoje prasidėjo prekyba „Note II“ telefonais. Užuominą supratau, tad jau po kelių dienų senojo telefono vietą užėmė naujasis. Draugams juokų nesumažėjo – šis atrodo dar didesnis už pirmtaką – tačiau įsigyto daikto kokybė ir funkcionalumas mane žavi iki šiol. Aišku, aptikau ir vieną kitą trūkumą. Taigi, mano patirtis apie tai, ką gausite, o ko – nesitikėkite, įsigiję pusės „Šilelio“ dydžio išmanųjį telefoną už gero televizoriaus kainą. Ar nesuklydo tie 5 mln., kurie per du prekybos mėnesius tokį jau nusipirko?

Daugiau nuotraukų (1)

Arnoldas Lukošius

Nov 29, 2012, 10:16 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 12:48 AM

Labai subjektyvi apžvalga, arba requiem „Galaxy Note

Kadangi dalis žmonių vis dar nesupranta, kodėl kažkas turėtų rinktis tokį daiktą, atsakysiu – iš taupumo. Kai smegenys nebesuvirškina norų, imi mąstyti logiškai. Planšetinio kompiuterio norisi – ekranas patogus naršyti internete ir pakankamai didelis dirbti su dokumentais. Tačiau reikia ir telefono. Išmaniojo? Būtų gerai, tik ekranėlyje pirštai nesugraibo virtualių klavišų, o interneto svetaines mėgini įžvelgti, lyg žiūrėtum į vištos pauodegį. Galiausiai apsisprendimą nulėmė mano pomėgis skaityti knygas, rinkti informaciją ir tai, kad nejaučiu jokios nostalgijos popieriui. Būtent todėl tik pasirodžius prekyboje „Galaxy Note“ nė nesuabejojau – tai yra TAI!

Sprendžiant pagal statistiką, nesuabejojau ne vienas – pirmojo modelio „Note“ per pirmus du prekybos mėnesius pasaulyje buvo parduota milijonas vienetų. Per metus senasis „Note“ pateisino daugelį į jį dėtų vilčių – patogus, pakankamai didelis naršymui internete ekranas, šimtai atminty telpančių knygų, puikus fotoaparatas, atsisiųsta programėlė, įrašinėjanti pokalbius. Tiesa, kelis pastaruosius mėnesius žmonės skundėsi, kad prastai girdi mano balsą, o skambinant kažkodėl tekdavo bent minutę palaukti, kol telefonas teiksis tą numerį surinkti. Žodžiu, puikus telefonas, kuriame kiek prastai veikė tik… telefonas.

Tačiau apie mirusiuosius tik gerai arba nieko, o saviškį po vagystės numarinau užblokuodamas IMEI kodą. Beje, kiek nukrypstant nuo temos, būnant užsienyje tai pasirodė ne taip paprasta. Kodas užrašytas ant dėžutės, kuri – namie, tu neturi telefono, kuriuo galėtum paskambinti savo ryšio tiekėjui, o visokios „rask mano telefoną“ paslaugos neveikia, nes: a) vagis iškart išėmė bateriją, b) būdamas užsienyje dėl nesveikų kainų atjungi duomenų siuntimo funkciją.

Taigi, tiek pasiteisinimų, kodėl pirkau daiktą, kurį pridėjęs prie ausies atrodai lyg mėgintum šnekėtis su enciklopedijos tomu. O dabar – apie „Samsung Galaxy Note II“.

Per pirmuosius du prekybos mėnesius pasaulyje jo parduota 5 mln. vienetų – tiek pat, kiek pirmojo „Note“ per 5 mėnesius. Baltijos šalyse jis parduodamas triskart geriau negu pirmtakas. O vieno technologijų žurnalo Londono gatvėse spalio pradžioje surengta apklausa parodė, kad apie naująjį „Galaxy Note II“ svajoja beveik dvigubai daugiau apklaustųjų negu apie „iPhone 5“.

Aišku, „Apple“ tai gąsdina labiau negu skėtis arklį, kitaip negi lėktų į teismą dėl kiekvieno formos niuanso? Bet apie tai vėliau, o dabar nuosekliai.

Estetika ir komfortas

Akims jis atrodo didesnis negu rankoms. „Samsung“ sugebėjo padidinti ekrano įstrižainę nuo 5,3 iki 5,55 colio, realiai sumažindami telefono plotį ir beveik nepadidindami aukščio. Taigi, teigiantys, kad jis smarkiai per didelis, gerokai perdėtas – realiai visi telefonai didesniu nei 3,5 colio įstrižainės ekranu delnui kiek per dideli, tad kalbėti verta tik apie naudą. Kišenėje jo tikrai nešioti nepatarčiau – sėdant gali tiesiog sulūžti, o ir keisto plokščio daikto kelnėse vaizdas praeiviams kelia tam tikrą nuostabą. Šią bėdą išsprendžiau įsigijęs prie diržo prisegamą dėklą. Minusas – rasti tokio dydžio dėklą gana sudėtinga, tad teko pirkti „Ebay“. Pliusas – jį pirkau pirmajam „Note“, o puikiai tinka ir šiam.

Užapvalinti „Galaxy SIII“ stiliaus kampai asmeniškai man visai nepatinka – telefonas atrodo ne taip solidžiai, kaip griežtesnis pirmojo modelio stačiakampis, tačiau tai – skonio reikalas. Didesnė bėda – ikonėlės. Kodėl tokiame dideliame ekrane „Samsung“ pasirinko horizontalioje juostoje talpinti tik 4 programėlių ikonas, nesuprantu. „Galaxy Note“ tilpo penkios ir tai atrodė labai organiška. Dabar tos ikonos – lyg vieniši ežiukai, nerandantys vienas kito milžiniškame rugių lauke. Vėlgi, šis trūkumas subjektyvus ir niekam netrukdo.

Kiti gali ginčytis, kad plastmasinis korpusas ir galinis dangtelis atrodo nesolidžiai, tačiau aliuminis svertų dvigubai daugiau, atrodytų nė kiek ne geriau, o nukritus vis tiek visiems pirmiausia dūžta ekrano stiklas.

Įdiegtos funkcijos ir praktiškumas

Rašiklis

Kas bent kartą matė „Note II“ reklamą, tas žino – šis telefonas turi pieštuką! Ir, galbūt, netgi mano, kad pieštukas yra didžiausias šio modelio privalumas. Nuvilsiu – tai netiesa.

Tik įsigijęs išbandžiau visas reklamuojamas funkcijas – gali apibraukti ir išsikirpti nuotrauką iš „nufotografuotos“ interneto svetainės, gali ranka rašyti pastabas, piešti, dažyti… Žodžiu, daro jis tai, ką ir žada reklama. Ir pats pieštukas patogesnis, negu buvęs pirmajame „Note“. Tačiau viską išbandžius, man kyla vienintelis klausimas – o kokiam velniui viso to reikia?

10 colių „Note“ planšetėje rašiklis tampa tikru privalumu – ekrano dydžio pakanka patogiai piešti, tvarkyti nuotraukas ir t. t. Turėdamas šį, matyt, didžiausią pasaulyje telefoną („Note“ planšetė turi telefono funkciją), rašiklį naudoju nuolat. O savo telefone realiai juo darau tik tris dalykus – žaidžiu vieną rašikliui pritaikytą žaidimą, sprendžiu „Sudoku“ (nervina, kad skaičius reikia rašyti tik tam tikra kryptimi, kitaip jų nepažįsta) ir atsisiųstoje animacijos aplikacijoje „FlipaClip“ mėginu piešti „multikus“ (beje, puikiai padaryta nemokama programėlė). Nepasakyčiau, kad be to neišgyvenčiau.

Taigi, rašiklį „Samsung“ į visas telefono reklamas kiša kiek be reikalo – kur kas geriau būtų Steve'o Jobso stiliumi jį pateikti kaip netikėtą malonų priedą („ir dar viena smulkmenėlė…“). Juolab, kad į korpusą jis įsideda nepastebimai ir nenaudojamas niekam netrukdo.

Erzinančios ir džiuginančios „Samsung“ programėlės

Jų kaip reta daug ir dalį kritikai visai pagrįstai vadina „bloatware“ (taip vadinamos į įrenginį iš anksto sudėtos ir vartotojui dažniausiai nereikalingos programos). Ne dėl to, kad tos programėlės blogos, o todėl, kad tiesiog dubliuoja „Google Play“ parduotuvėje esančias nemokamas ir, dažnai, patogesnes programėles. Be to „Samsung“ programėlių negalima ištrinti, o tai jau erzina.

„Samsung Apps“ programėlių parduotuvė daug prastesnė už „Google Play“ – pasirinkimas mažas, kiekvieną kartą nutarus ką nors atsisiųsti vis reikalauja registracijos slaptažodžio ir net nesugeba parodyti, kurias aplikacijas jau turi, – jei ne vienas neabejotinas pliusas: „Samsung“ savo įrenginių savininkams dažnai pateikia nemokamų ar gerokai pigesnių puikių žaidimų bei programų. Taigi, kenčiu. Užtat niekaip nesuprantu, kam reikalinga atskira aplikacija „S suggest“, kuri tiesiog siūlo tau tinkamas aplikacijas.

„Learning Hub“, „Game Hub“ ir „Readers Hub“ – visiškai beprasmės. „Learning Hub“ Lietuvoje išvis neveikia. „Game Hub“ siūlo kelis žaidimukus, be kurių puikiai išsivers net išprotėjęs žaidimų maniakas. „Readers Hub“ knygų pasirinkimas gerokai nusileidžia giliausio kaimo bibliotekos lentynų turiniui. Pirmajame „Note“ siūlyta „Kobo“ ar visiems įprasta „Kindle“ nepalyginamai turtingesnės. O aš iš „Samsung Apps“ atsisiunčiau programėlę „Free eBooks“, kuri parodo legalius nemokamų knygų šaltinius ir leidžia prisijungti prie mokamų elektroninių knygų parduotuvių. Aišku, skaitantiems tik lietuviškai iš to naudos – kaip iš ožio pieno, tačiau kai kas skaito ir kitomis kalbomis.

Užtat telefone rasta „Flipboard“, įdomiu žurnalu paverčianti socialinių tinklų naujienų sąrašus, atrodo puikiai. Jokių priekaištų neturiu ir „All Share“ funkcionalumui. Fotoaparato, muzikos bei vaizdo grotuvų funkcijos visiškai tenkina, šį sykį net nesisiunčiau jokių tobulesnių alternatyvų.

Automatinės funkcijos

Mėginimas telefoną valdyti balsu kol kas atrodo nekaip. Kai „Galaxy S III“ mėginau balsu paklausti, kur rasti geriausią viešbutį Vilniuje (best hotel in Vilnius), man siūlė visko – nuo viešbučio Dubline iki geriausio varpos imitatoriaus (best dildo?). Išmėginęs visus įmanomus akcentus (klausiau net lenkiškai – Wilno), galiausiai supratau, kad apie Vilnių šis balso patarėjas tiesiog nėra girdėjęs.

Iš „Note II“ paskambinti balsu nėra sunku – pakanka pasakyti žmogaus vardą, telefonas perklausia, kurį iš trijų draugų tokiu vardu renkuosi, ir paskambina. Paklausęs, kur dabar yra į oro uostą vėluojantis Mamontovas (žinojau, kad nežinos, bet juk įdomu), sulaukiau keistoko atsakymo – aplikacija automatiškai atidarė Vilniaus žemėlapį ir parodė, kad Mamontovas šiuo metu… Šolomo Aleichemo mokykloje. Gal ir patikėčiau, jei tas nebūtų kaip tik įėjęs pro duris.

Visų giriama „Samsung“ akių stebėjimo funkcija – ekranas neužmiega, kol į jį žiūri – man suveikia vieną kartą iš dešimties. Taip ir nesupratau, ar telefoną laikau ne tuo kampu, ar akiniai jį trikdo, tačiau kambario lubas ši programėlė akimis palaiko netgi dažniau.

Užtat nuskridus į Vokietiją ir tik įsijungus „Roaming“, telefonas pats ėmėsi iniciatyvos – uždavęs klausimą, koks čia miestas, iškart nustatė laiką, pasiūlė atjungti mobilųjį internetą ir t. t. Smulkmena, bet maloni. Panašiai veikia ir rašiklis – tik jį ištrauki iš lizdo, tuoj atsiveria jam tinkamų programų grupė.

Nemaloniai nustebino, kad iš šios programinės versijos pašalinta galimybė iškelti įrašytą aplikaciją iš vidinės telefono atminties į SD kortelę. Aišku, vidinės 16 GB atminties pakaks ilgam, o visas nuotraukas ir filmus galima laikyti įdedamoje SD kortelėje („Ebay“ už 28 svarus įsigyta 64 GB veikia puikiai ir, spėju, pakaks ilgam), tačiau ribojimas vis tiek stebina. Beje, jokia iš išmėgintų „app2sd“ tipo programėlių irgi nepadeda.

Technologijos – štai kur prasideda stebuklai

Greitis ir taupumas

1,6 GHz keturių branduolių procesorius ir 2 GB RAM atmintis teoriškai skamba įspūdingai. Praktikoje tai – reaktyvinis lėktuvas. Ekranas veikia švelniai ir užtikrintai, visos lietimo funkcijos atliekamos akimirksniu, o svarbiausia per du mėnesius telefonas nė karto net nemėgino užstrigti. „iPhone“ gerbėjai, matyt, jau šypsosi – jų įrenginiai „nestringa“. Tačiau „Android“ strigo. Šis – ne. Vienintelis, ko taip ir negavau, nors „Jelly bean“ programinės versijos kūrėjai ir buvo pažadėję, tai galimybės groti virtualiais instrumentais. Ir garso vėlavimas per didelis, kad tai būtų praktiškai panaudojama. Kita vertus, tai juk ne fleita, o išmanusis telefonas.

Antrasis stebuklas – baterija. Pradžioje niekaip nesugebėjau priversti jos išsikrauti greičiau nei per dvi paras. Naršiau internete, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus – dvi paros ir taškas. Tik įrašęs aukštos raiškos judantį ekrano foną, įjungęs nuolatinius tiesioginius visų funkcijų atnaujinimus, tiesioginį naujų elektroninio pašto ir „Facebook“ bei „Google+“ žinučių priėmimą, nuolat laikydamas sustabdytą vaizdo filmą, įjungtą GPS, pasiekiau, kad baterija išsikrautų per pusantros paros. Sutikite – telefone tokio dydžio ekranu ir tokios galios procesoriumi tai beveik stebuklas.

„Samsung“ nurodo, kad įkrautas telefonas gali 16 val. be pertraukos rodyti vaizdo failus. Netiesa – per eksperimentą rodė 18 val. Be to, džiugina sąžiningumas – kiek baterija iškrauta, rodoma tiksliai, nuo 100 iki 99 proc. nukrenta per kelias minutes. Užtat turėdamas tik 14 proc., gali laukti skambučio dar nors 5 val. Taigi, 3100 mAh talpa šį tą reiškia ir netgi labai pasiteisina.

Ekranas

„Note II“ 5,55 colio įstrižainės „HD super AMOLED“ ekrano skiriamoji geba 720x1280 taškų, kurių tankis – 267 taškų colyje. „Note“ ekranas buvo „super AMOLED“ ir turėjo netgi didesnę skiriamąją gebą (800x1280) bei taškų tankį (285 taškų colyje). Nejaugi jaunesnis brolis tapo prastesnis? Nė velnio!

Pirmiausia – pasikeitė paties ekranų forma. „Galaxy Note II“ ekranas yra klasikinės 16:9 formos, tad žiūrint jame plačiaekranius filmus, jie idealiai įsikomponuoja ir užima jį visą. Senojo „Note“ ekranas buvo kiek platesnis ir žemesnis. Filmus žiūrėti taip patogu nebuvo, o štai naršyti internete ir skaityti žurnalus – patogiau. Mat pirmajame „Note“ standartinės formos žurnalas užėmė beveik visą ekraną, o dabartiniame modelyje viršuje ir apačioje lieka tušti tarpai.

Prisiminkime mažąjį „iPad“, kurį pristatydama „Apple“ taip gyrė nepatogią rankose laikyti jo formą (mat platesniame nei įprasta ekrane labai patogu skaityti interneto svetaines, kurios dėl to atrodo didesnės), kad net užmiršo, jog pristatydama „iPhone 5“ šnekėjo priešingai (jis aukštesnis, bet siauresnis, daugiau erdvės vaizdui, o rankoje vis tiek patogus). Man tas mažulis „iPad“ toks įtartinai panašus į „Galaxy Note“… Suprantu, suprantu, „aipadukas“ kitoks, o ir skambinti negali, tačiau pretekstą „Apple“ stiliaus teismo procesui jau matau: „Samsung“ atrasta ir numatyta įprastų mažesnio dydžio ekranų platinimo tendencija buvo panaudota „Apple“… na ir t. t.

Pokštai pokštais, tačiau dėl poros milimetrų tokio dydžio ekrane verkti nesirengiu. „Galaxy Note II“ panaudota kur kas tobulesnė nauja „HD super AMOLED“ technologija. Dėl to ekranas gerokai ryškesnis negu pirmtako, spalvos jame atrodo šiltesnės, o baltoje nebeliko buvusio melsvo atspalvio. Drąsiai teigčiau, kad ryškioje saulės šviesoje šio telefono ekranas matomas geriau negu bet kurio šiuo metu gaminamo išmaniojo telefono.

Ekrano kokybę „Samsung“ pavyko pagerinti pakeitus spalvotų kiekvieno taško dalių išdėstymą. Kadangi AMOLED ekranas šviečia pats, kiekvienas jo taškas sudarytas iš trijų spalvų – raudonos, mėlynos ir žalios. Gamybos technologija tokia, kad mėlynos spalvos taško veikimo trukmė yra mažesnė negu kitų, todėl iki šiol „Samsung“ naudojo „Pen Tile“ matricą. Joje taškai dėstomi netolygiai (žr. pavyzdys). „Note II“ ekrane panaudota „RGB trio“ matrica, kur taškai išdėlioti simetriškiau, o mėlynas yra tiesiog didesnis. Būtent dėl to senesnis „Galaxy S III“ ekranas, palyginti su „Note II“, atrodo kiek blankesnis.

Kas dar?

Įdiegta naujesne „Bluetooth 4.0“ beviele jungtimis, kaip ir artimo lauko informacijos perdavimo sistema NFC, kol kas pasinaudoti neteko. NFC taps naudinga tik tuomet, kai atsiras kur kas daugiau įrenginių ar verslo įmonių, palaikančių šią technologiją. Kol kas tik skaičiau, kad juo galima nukopijuoti kai kurio tipo durų atidarymo korteles ar studento pažymėjimą, tačiau praktiškai to neišmėginau.

Abi kameros niekuo nesiskiria nuo montuotų pirmojoje „Note“, tačiau ir tos buvo puikios. Kaip ir pirmtako, įjungimo mygtukas įrengtas taip, kad dažnokai paspaudi jį netyčia – šiuo atžvilgiu protingiausiai elgėsi „Nokia“ ir „HTC“, perkėlę įjungimo mygtuką į telefono viršų.

Pirmą kartą netyčia paspaudus ir palaikius grįžimo mygtuką, ekrano šone atsirado greitai paleidžiamų programų juostą. Ilgai neradau, kaip ją panaikinti, kol supratau, kad tereikia paspaudus kiek palaikyti tą patį mygtuką.

Žodžiu, jei kam pasirodė, kad šį telefoną daug kritikuoju, tai tik iš meilės – trūkumų turi visi, tačiau kiti turi kur kas mažiau pliusų. Lieka tikėtis, kad bent porą artimiausių metelių šis džiaugsmas nesuges – draugų turimi „iPhone“ tokio patikimumo nebedemonstruoja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.